Jei kažko nori pasiekti – reikia labai trokšti ir stengtis

_IGP1283

Vilija Čiapaitė

Prieš gerą mėnesį, apsilankiusi Birštono „Royal SPA Residence“ vykusioje degustacinėje vakarienėje, pamačiau Irmantą Pilecką. Jis puikiai aptarnavo degustuoti atvykusius klientus ir tuomet man įsiminė įspūdingas šou, kurį pavadinau „Vakariene virš debesų”. Jau tada man magėjo jį prakalbinti, tačiau vis atidėliojau, nes tai laiko stoka, tai kiti darbai it lavina mane užgriuvo ir teko numatytą pokalbį atidėti.

Ir štai, kuomet šventė „Birštonas ošia” nušniokštė Nemuno kilpos apjuostame, Lietuvos perlu vadinamame Birštono kurorte, netikėtai susitikau su Irmantu. Šį kartą susidėliojau laiką ir nutariau jau rimtai griebti jautį už ragų.

Pokalbis apie gyvenimo kelionę

Po ką tik nušniokštusio lietaus mudu įsikūrėme Kurhauzo restorano lauko palapinėje. Man labai magėjo paklausti, kodėl šis energija ir idėjomis trykštantis jaunuolis iškeitė šurmuliuojantį Kauną į ramybe ir žaluma alsuojantį Birštoną. Prie puodelio kavos Irmantas, kaip sakoma, prispaustas prie sienos, pradėjo pasakoti savo gyvenimo kelionę iki to, kuo jis yra šiandien.

Prieš trisdešimt metų Irmantas gimė tuometiniame Kazliškių kaime, Aleksoto apskrityje, Kaune. Nuo pat mažų dienų jis buvo patrakėlis. Jo priešingybė – po trejų metų atsiradęs jaunesnysis broliukas, kuris ūgtelėjęs pasižymėjo tvarkingumu, ramumu. Irmantas tiesiog buvo visiškai kitoks. Tai nuogas išlėkdavo į laukus, tai kažką kurdavo, darydavo. Mokytojams jis buvo tikra rakštis, tačiau turėjo vieną teigiamą bruožą – loginį mąstymą ir buvo puikus matematikas. Gal per savo judrumą, bet Irmantas dažnai sirgdavo, nors tai jam nesutrukdė skinti laurus įvairiose olimpiadose. Dar būdamas pradinukas jis, kaip sakoma, nuleisdavo garą lankydamas lietuvių liaudies šokių būrelį, net išbandė jėgas pramoginių šokių pamokose. Nors ir buvo be galo judrus, tačiau stengėsi gerai mokytis. „Net draugai nuo manęs nusirašinėdavo namų darbus”, – pasakojo Irmantas. Paauglys nemėgo gatvinėti, nes labiau traukė muzika, patiko žaidimai. Besimokydamas šeštoje klasėje jau pradėjo suprasti, ko nori. O tai buvo muzika. Apie savo norą papasakojo tėvams. Jie griežtai pasakė ne, nes tokių mokslų ir pačios įrangos kaina buvo labai didelė, reikėjo tūkstančių. Tėvai tai žinojo ir pasakė, jog, kol Irmantui nesukaks 16 metų ir neužsidirbs pinigų pats, svajonės gali likti svajonėmis. O didžėjavimas jį traukė it magnetas. Vos tik sukako 16 metų, įsidarbino. Teko nuo 19 valandos vakaro iki 7 ryto į taip vadinamas „furas“ krauti duoną. Darbas buvo sunkus, tačiau kiekvienąkart gaunamas atlyginimas artino kelią svajonės išsipildymo link. Beje, darbas ir mokslas buvo du dalykai, kuriuos teko suderinti. Mokslai trupučiuką kentėjo, tačiau kelio tiesiojoje – svajonė.

Taigi, duoną krovė, o tiksliau, dirbo metus laiko ir susitaupė tiek, kad užteko pamokoms pas pirmuosius didžėjus, kurie tais laikais vedė diskotekas. Tuomet vieni dirbo su kasetėmis, o kiti jau naudojo grotuvus su kompaktais, ir tai buvo didžiausia prabanga.

Ir štai jau devinta klasė. Energija trykštantis ir žinantis ko nori Irmantas pradėjo vesti mokykloje renginius, kūrė scenarijus. Jau tada tapo reiklesnis ir darydavo tai, kas patinka.

Besimokydamas vienuoliktoje klasėje ir besiruošdamas kalėdiniam vakarui, jis kūrė scenarijų, buvo tarsi savotiškas režisierius. Jo renginiai tapo masiškesni, nes scenarijus rašydavo 200 – 400 žmonių grupei. Taip betriūsiant į mokyklą atvyko „Kelias į žvaigždes” turo organizatoriai su dviem atlikėjais ir pastebėję, kaip repetuojama Kalėdiniam vakarui, susidomėjo Irmantu.

Kelio į didžiąją sceną pradžia

Organizatoriai pasidomėjo Irmanto planais vasarai ir paklausė, ar nenorėtų vesti turo po Lietuvą su „Kelias į žvaigždes” dalyviais. Vaikinukas nustebo, nes tuomet renginius vesdavo Arūnas Valinskas, tačiau organizatoriai patikino, jog jis tuo užsiima tik didžiuosiuose miestuose. Pasak Irmanto, jis sutiko, nors visiškai nesitikėjo pakvietimo. Tačiau štai, po pusmečio, jam paskambino ir pasiūlė vykti po dviejų savaičių į pirmąjį koncertą, kuris turėjo vykti Marijampolėje. Kol naujai iškeptą vedėją ruošė scenai, jis išgirdo, jog stadione yra per 7 tūkstančius žiūrovų. Paprašius scenarijaus, jam davė tik atlikėjų sąrašą. Vaikinas nepasimetė, tačiau lipdamas laipteliais į sceną suvokė, jog visos idėjos, visa, ką buvo sumanęs, išgaravo iš galvos. Bet jau nebuvo kur dėtis. Šiaip ne taip susikaupęs išėjo į sceną, o pamatęs tokią gausybę žiūrovų, Irmantas įgavo energijos pliūpsnį ir sėkmingai pristatė atlikėjus. „Po koncerto supratau, kad man reikalinga scena”, – atviravo vaikinas, – „Tada aš žinojau, kad gyvensiu ja”. Kitais metais renginiai, miesto šventės, koncertai pasipylė it iš gausybės rago. Dar kitais metais jį pakvietė antrajam koncertiniam turui… Šiaip ne taip baigė 12 klasių, nes mokslas jau buvo antrame plane.

Didžėjavimas ir įvairūs koncertai, pajūrys ir, galiausiai, miesto švenčių organizavimas Prienuose, Birštone. Dideli koncertai, diskotekos… Ir štai po dvejų metų jau atsirado darbai su scenos grandais Aleksandru Fara (grupės „Rondo“ lyderiu), su grupe „16 hercų”, Vytautu Šapranausku ir kitais. „Turbūt didžiausia padėka būtent Vytautui Šapranauskui, nes jis buvo mano mokytojas. Po kelių pamokų supratau, jog geresnio už Vytautą nėra”, – teigė Irmantas. Pradėjo važinėti į įvairius renginius – nuo gimtadienių iki vestuvių. Buvo pakviestas dirbti su vaikų personažu kapitonu Flintu į ponios Almos Adamkienės labdaros koncertą. Daug metų dirbo vaikų laisvalaikio stovykloje „Merkurijus”, stovykloje Kačerginėje. Po dvejų metų, kai baigė vidurinę, suprato, kad reikia tiek scenos, tiek darbo su suaugusiais žmonėmis, tiek su vaikais. Tada įstojo studijuoti į Pedagoginį universitetą socialinio pedagogo-psichologo specialybei įsigyti, ir tai ateityje labai padėjo.

Pokyčiai tiek darbe, tiek gyvenime

Kadangi renginiai yra daugiau mažiau sezoninis darbas, reikėjo postūmio pasirenkant, kur dirbti, kad darbas su žmonėmis nedingtų. Klubai siūlė, kaip sakoma, užsidaryti tarp keturių sienų, dirbti juose, būti didžėjumi, kelios radijo stotys masino dirbti pranešėju. Jo žemas balsas, gal ir tembras tiktų, bet į kraują įaugęs darbas su emocijomis traukė labiau. Jau 13 metų dirbantis profesionalioje scenoje Irmantas pasirinko dar vieną pokytį savo gyvenime.

Ieškodamas atoveiksmio, susirado darbą su banketais. Gavęs reikiamą išsilavinimą, pradėjo dirbti barmenu padavėju baruose. Ir štai atsidūrė „Bernelių užeigoje”. Tuo metu Algirdo Mažeikos sūnus, taip pat ir Algirdas, pasiūlė daryti užeigoje renginius. Tad tuo pačiu metu teko dirbti ir renginių vedėju, ir padavėju. Pajutus, kad reikia kažko daugiau, jam kilo noras padirbėti restorane. Išbandęs save tai vienur, tai kitur, suprato, kad Kaunas netinka. Buvo per daug triukšmo. Pažįstami pasidalino, kad Birštono „Royal SPA Residence“ reikalingi padavėjai barmenai. Dirbdamas ten vėlgi suprato, kad reikia daugiau laisvės, laisvo laiko, judėjimo. Pasirinko Kurhauzą. Čia ateina žmonės, kurie žino, ko nori, skanaus maisto, šypsenos. Prisimindamas V. Šapranausko žodžius, kad jei mylėsi save, tai mylėsi ir aplinkinius, kiekvieną kartą jis žmones pasitinka su šypsena, paklausdamas apie jų norus, nuotaiką, kaip sekasi. Pasak Irmanto, tada supranti, kad kiekvienas žmogus yra brangus ir reikalingas, kad jį gerbi, nori atiduoti visą patirtį.

Irmantas nesibijo sakyti, jog jo darbo kelionės neapsiriboja vien tik Lietuva. Jis reikalingas Graikijoje, Ispanijoje, Maltoje, Kipre.

Tačiau, pasak vaikino, gyvenimas pilnas netikėtumų. Nežinai, kas bus rytoj, po savaitės, po metų, tačiau, būdamas reiklus sau, jis bando visas gyvenimo suteiktas galimybes priimti kaip iššūkį ir gyventi besidžiaugdamas, besišypsodamas ir dalindamas gerumą aplinkiniams, kaip ir globodamas Jonavos vaikų globos namų auklėtinius.

Jo idėja pasklido, ir draugai aktoriai, režisieriai prisideda prie labdaringų renginių, pokalbių. Rėmėjai ir jis pats bei kiti draugai perka dovanas, kurios labai reikalingos paaugliams, o Prienų-Birštono komandos „Vytautas” organizatoriai padovanojo BBL čempionų marškinėlius, firminį rankšluostį, savo komandos firminį kamuolį ir pažadėjo, kad galbūt kitą sezoną vaikai turės galimybę sužaisti Prienų arenoje krepšinį su komanda.

Dar ilgokai kalbėjome su Irmantu apie ateities planus, gyvenimo vingius, tačiau laikas nenumaldomai sakė, jog dar susitiksime ir pakalbėsime. Juk bus dar daug gyvenimiškų istorijų, ir jis pažadėjo kada nors jas papasakoti. Juk kelias į didžiąją sceną ir kitus išbandymus nebuvo tiesus, tad savo patirtimis, manau, Irmantas Pileckas dar pasidalins.

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti