J.Marcinkevičių dėl KGB užsakymų apšmeižė skandalingas išeivis T.Venclova

Justinas Marcinkevičius: kovojęs už, niekada prieš. Sauliaus Venckaus nuotr.

Rimvydas Stankevičius, „Respublikos“ žurnalistas

„Justinas Marcinkevičius visur ir visada be išimties buvo kovotojas už, niekada prieš. Juk būtų tartum prieš savus. Ne jo būdas buvo smogti atgal. Tiesą sakant, tie, kurie puolė J.Marcinkevičių, tai iš anksto žinojo“, – sako kritikas, literatūros tyrėjas ir puoselėtojas Valentinas Sventickas, šiandien publikai pristatysiantis savo monografiją „Apie Justiną Marcinkevičių“, kuria stengiasi padėti tašką bjaurioje poeto autoritetą nepelnytai terliojusioje istorijoje, kai Lietuvos televizijos laidoje „Krantas“  poetas viešai buvo apkaltintas bendradarbiavimu su KGB – esą savąją apysaką „Pušis, kuri juokėsi“ jis sukūrė sovietinių saugumo struktūrų užsakymu.

Justinas Marcinkevičius: kovojęs už, niekada prieš. Sauliaus Venckaus nuotr.
Apie šią monografiją, apie viešnagę J.Marcinkevičiaus kambaryje jau po poeto mirties, apie žalią aplanką su naujausiais jo eilėraščiais bei poeto rankraščius su prierašu „Tik po mirties“ knygos „Apie Justiną Marcinkevičių“ pristatymo išvakarėse kalbamės su jos autoriumi Valentinu SVENTICKU.

– Pirmiausia knieti paklausti apie įkvėpimą, įgalinusį jus per pusmetį nuo poeto J.Marcinkevičiaus mirties parašyti apie jį tiek apimtimi, tiek turiniu solidžią monografiją. Retas atvejis, kad rašytojas parašytų knygą vienu atsikvėpimu, o čia juk ne kūryba – reikėjo naudotis dokumentais, rankraščių tekstais…

– Na, turbūt tai reikėtų vadinti „priepuoliu“ ar artima jam būsena, kai autoriui pavyksta visiškai pasinerti į rašomą tekstą ir neišnerti tol, kol knyga pasirašo visa iki paskutinio taško. Didžiąją knygos dalį parašiau per kovo mėnesį.

Žinoma, neapsimetinėsiu, kad apie J.Marcinkevičių nieko anksčiau nebuvau rašęs ir kad ankstesniais tekstais nepasinaudojau. Su J.Marcinkevičiumi gyvenome tame pačiame name, tad turėjau galimybę matytį poetą iš arti, jo kasdienybę, nuotaikas, elgesį, pastebėti, su kuo bičiuliaujasi, kokiais takeliais mėgsta pasivaikščioti… Dažniau matai – dažniau galvoji. Buvo ir netekties liūdesys ir noras savaip atsisveikinti su didžiuoju Kaimynu.

Ši būsena mane apėmė ūmai, bevaikštant paneriu, gal trečią dieną po poeto mirties. Staiga suvokiau, kad galiu ir kad privalau parašyti tokią knygą. Tai – vienas retesnių atvejų, kai apie literatūrą rašantis žmogus gali išgyventi panašius dalykus kaip poetas, rašantis eilėraštį.

– Taip, ši jūsų knyga, tai drauge ir atsisveikinimas su poetu, ir darbas, atliktas lietuvių literatūros istorijai, tačiau skaitydamas ją jutau, kad turite ir dar vieną tikslą, kuriam literatūros kontekstas netgi per siauras – tai Lietuvos valstybės reikalai, lietuvių tautos reikalai, intelektualinės, dvasinės ir moralinės mūsų raidos reikalai. Šia knyga jūs tarsi užlopote literatūros istorijoje plėštinę žaizdą, kurią skaudėjo ne tik poetui, bet ir pačiai Lietuvai.

– Per literatūrą, per kultūrinius ženklus mėginti apčiuopti tautos, valstybės, visuomenės būsenas man svarbu ne tik šioje knygoje, tačiau šį kartą viską veikė dar ir tai, kad rašiau apie žmogų, kuriam tautos ir valstybės reikalai buvo itin svarbūs ir kaip kūrėjui, ir kaip mąstančiai, veikiančiai asmenybei. Patriotinis imperatyvas buvo labai ryškus ne tik jo kūryboje, bet ir jo likime.

Galvojant apie J.Marcinkevičiaus išgyvenimus, kai jam buvo mesti tie kaltinimai, neišvengiamai tenka susimąstyti ir apie visą nepriklausomos Lietuvos valstybės raidą, psichologinę visuomenės būseną Atgimimo metais, taip pat – vos metams kitiems praėjus po nepriklausomybės paskelbimo…

Žinoma, rašau apie literatūrą – ji man svarbiausia, o socialinės terpės tyrinėjimo reikalus turėčiau palikti istorikams ir politologams, tačiau kalbant apie šią asmenybę visi tie dalykai susipina. Neįmanoma kalbėti apie J.Marcinkevičiaus kūrybą nepažvelgiant į ją valstybės raidos kontekste.

– Juk ir pats smūgis J.Marcinkevičiui 1991 metais televizijos laidoje buvo kertamas ne kaip poetui, o kaip potencialiam politiniam konkurentui, kurį anuometiniams politiniams lyderiams magėjo neutralizuoti.

– Nieko čia naujo nuo Romos imperijos laikų. Politiniame pasaulyje tokie smūgiai konkurentams, manipuliavimas žmonėmis, tokia tarpusavio kovos metodika – kasdieniai dalykai. Bet jei tie žmonės, kurie ėmėsi tokių veiksmų, būtų pažinoję poetą kiek gerėliau, būtų supratę, kad jis ne tik neketina, bet ir jokiu būdu nesutiktų pretenduoti į aukštą politinį postą.

Su apmaudu turime pripažinti, kad Sąjūdžio, Atgimimo metais, kurie buvo tokie svarbūs J.Marcinkevičiui (Baltijos kelią jis apskritai suvokė kaip tautos ir valstybės formavimosi apoteozę), vieni kitus mes įsivaizdavome labai gražius ir sąžiningus, virtę viena banga šokome aukštyn net neabejodami, kad šitiek skaudžių patirčių išgyvenusi, santūri, išmintinga, okupacijos velniavą perėjusi ir ją atlaikiusi tauta nuo šiol gyvens šviesiau ir doriau nei priespaudos laikais.

Prisiminkime save, tokius, kokie anuomet buvome – naiviai tikintys viskuo, ką sako laikraštis ir ekranas, dar nesuprantantys, kad sąmoningas melas gali būti toks akiplėšiškas, kad politikams asmeniniai turto ir įtakos reikalai gali rūpėti labiau nei valstybės…

Vėliau paaiškėjo, kad taip manydami klydome, o J.Marcinkevičius buvo vienas pirmųjų tai skaudžiai patyrusių.

Ši išpuolio prieš J.Marcinkevičių istorija nebuvo svarbiausias motyvas rašant šią knygą, tačiau iki ją parašydamas jaučiau neįvykdyto teisingumo, neatlygintų, nepelnytų skriaudų šiam didžiam žmogui kartėlį, kuris tiesiog neleido palikti visko taip, kaip yra.

– Žinoma, laiko atgal neatsuksi, tačiau argi negalima buvo to padaryti anksčiau, poetui dar gyvam esant?

– Taip elgtis – būtent nukęsti, nutylėti, nesmūgiuoti atgal – buvo paties poeto apsisprendimas. Ir pats kartais pagalvoju, jei J.Marcinkevičius būtų buvęs S.Gedos ar A.Šliogerio charakterio žmogus, būtų lengvai atrėmęs tą puolimą, tačiau jis visur ir visada be išimties buvo kovotojas už, niekada – prieš. Juk būtų – tartum prieš savus. Ne jo būdas buvo smogti atgal. Tiesą sakant, tie, kurie puolė J.Marcinkevičių, tai iš anksto žinojo.

Poetas tokiam puolimui nebuvo psichologiškai pasiruošęs. Prisiminkime – J.Marcinkevičius visuomet buvo auganti asmenybė, nepriklausomybės kūrimo laikais išsiskleidusi didžiausiu savo pajėgumu, o smūgiuota jam buvo kaip tik tada.

Bet iš tiesų argi reikėjo kaži kokių poeto pasiteisinimų? Po viešai mestų kaltinimų jo apysakai „Pušis, kuri juokėsi“ mums tereikėjo atsiversti ir dar kartą perskaityti šį kūrinį, mėginant paieškoti, kas joje galėjo pasitarnauti KGB struktūroms. Kiekvienas sau būtų pripažinęs, kad tarybinio saugumo niekas toje knygoje negalėjo dominti. Bet tam tikrais laikotarpiais, naudojantis aktualizuotais žodžiais, sukelti visuotinę psichozę – labai lengva. Reikia knygas skaityti ir turėti savo galvą.

– Šiandien akivaizdu, kad anuomet buvo smūgiuojama ne tik asmeniškai poetui, bet ir tautinei lietuvių savimonei. Manau, jei J.Marcinkevičiaus autoritetas ir kalbėjimas nebūtų nustumtas į nuošalę, Lietuvos valstybės formavimasis būtų vykęs visai kitoje tonacijoje. Ir šiandien, ko gero, gyventume humaniškesnėje Lietuvoje.

– Galbūt. Sudėtinga yra svarstyti, kas būtų, jeigu būtų. Pasiguosti galime nebent tuo, kad tautos santykio su J.Marcinkevičiumi ši istorija vis dėlto neįstengė pakeisti. Apie tai bylojo ir nenutrūkstantis žmonių srautas prie poeto karsto, ir visuotinis žmonių kalbėjimas tomis dienomis apie jį ir kartu apie save. Tapo visiškai aišku, kad laidojome žmogų, kuris labai paveikė mūsų tautinės sąmonės, valstybinės sąmonės formavimąsi, grožio pajautą, humanizmo, dorovės sampratas. Tapo akivaizdu, kad jo mylėta tauta pasiliko su juo. Visa tai – nenugalimos jėgos, nepalyginti didesnės už tuos apmaudžius dalykus, apie kuriuos kalbame.

Neabejoju, kad J.Marcinkevičiaus kūryba, jo mintys toliau veiks Lietuvos valstybės gyvenimą, ir ši knyga – ne paskutinis mano įsipareigojimas šiam poetui. Antai mes dabar kalbamės, o po savaitės kitos jau pasirodys mano sudaryta nauja J.Marcinkevičiaus knyga „Dienoraščiai ir datos“, kurioje bus publikuojami ir iki šiol neskelbti tekstai, rasti poeto kambaryje jau po jo mirties.

– Apie galimybę pasisvečiuoti J.Marcinkevičiaus kambaryje užsiminėte ir knygoje. Būtų smalsu sužinoti, ką ten suradote.

– Esu labai dėkingas poeto žmonai už galimybę apžiūrėti poeto rašomąjį stalą, pavartyti jo rankraščius… Praleidau tame kambaryje keletą valandų. Žinoma, norėjau pažvelgti į poeto rankraščius, patirti, ką jis spėjo nuveikti dviejų knygų (dėl kurių leidybos buvome susitarę dar jam gyvam esant) labui, o taip pat žodžiais nufotografuoti kambarį, kuriame poetas rašė…

– Ką radote tame paslaptingame žaliame aplanke, kurį minite savo knygoje?

– Ant žaliojo aplanko J.Marcinkevičiaus ranka yra užrašyta: „Nauji eilėraščiai ir kt.“, tačiau jame radau ne tik poezijos. Iš tiesų šalia pluošto knygose nespausdintų eilėraščių ten buvo įvairių užrašų apie Sąjūdį, jo raidos kelią, apie Baltijos kelią, užrašų, susijusių su Lietuvos tūkstantmečio vardo minėjimu, labai įdomių lapelių, kuriuose konkrečiai projektuota, kaip galėtų atrodyti Lietuvos krašto muziejai ir Lietuvos valstybingumo formavimuisi skirtos ekspozicijos…

– Tačiau radote ir tekstų su prierašais „Tik po mirties“. Kas tai?

– Knygoje „Pažadėtoji Žemė“ yra svarbi publikacija, kuri vadinasi „Taburetė virš galvos“. Ji kaip tik susijusi su tais skaudžiais dalykais, apie kuriuos kalbėjome. Ta publikacija – tik fragmentas viso teksto, kurį, mano paklausta, poeto žmona rado jo rašomojo stalo stalčiuje. Paklausiau, ar dabar turiu teisę publikuoti visą šį tekstą. Perskaičiusi, po dienos kitos ji pasakė: „Dar ne“. Iš jos žodžių supratau, kad tą tekstą J.Marcinkevičius taisinėjo ir pildė iki paskutiniųjų dienų.

* 1991 m. birželio 6 d. Vytauto Matulevičiaus laidoje poetas buvo apkaltintas išeivijos rašytojų Tomo Venclovos ir Aleksandro Štromo

Parengta pagal dienraštį „Respublika

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti