Šį savaitgalį Jiezno seniūno Algio Bartusevičiaus vadovaujama seniūnijos delegacija dalyvavo įdomiai surengtoje Suvalkų apskrities rudens gėrybių šventėje. Jau ketveri metai, kai seniūno, Jiezno bendruomenės centro pirmininkės Irenos Urbanavičienės, Kultūros ir laisvalaikio centro direktorės Dalios Vertinskienės pastangomis užmegzti dalykiški ir kūrybiniai santykiai su žymiai svaresniu ir didesniu partneriu – Suvalkų apskrities savivaldybe. Tai atrodytų neįtikėtina, bet realu. Didžiojo Liudviko Mykolo Paco, vienijančio du kaimyninius kraštus ir dvi tautas, valdytame Dauspudos dvare įvykusioje šventėje Suvalkų apskrities vadovas Ščepanas Oldakovskis ir Jiezno seniūnas A. Bartusevičius savo kalbose akcentavo tą patį svarbiausią, esminį dalyką: „Esame broliški kraštai, mus sieja Pacų giminystė, Liudvikas Mykolas Pacas. Tad turime drauge padaryti viską, kas įmanoma, kad bendrame projekte Pacų iškilūs darbai, patriotinės idėjos puoselėtų nuoširdų, įvairiapusį bendravimą, domėjimąsi kraštų istorija, dalijimąsi patirtimi“. Nuotraukoje prie Liudviko Mykolo Paco paminklo su Jiezno seniūnijos delegacija nusifotografavo Suvalkų apskrities seniūnas Š. Oldakovskis, apskrities tarybos pirmininkas Slavomiras Malachovskis ir apskrities Programavimo, investicijų ir plėtros skyriaus viršininkė Teresa Zvolan.
Jiezno grafas, Lenkijos senatorius, Europos pilietis Mykolas Liudvikas Pacas (1780-1835)
Grafo L. M. Paco tėvas buvo Mykolas Antanas Pacas (1754-1800), seneliai ir proseneliai buvo didingų ir puošnių Jiezno rūmų, Holovčino, Rožanos ir kitų žemių valdytojai, LDK ir Jungtinės Abiejų Tautų Respublikos pareigūnai. Liudviko Mykolo tėvas Mykolas Pacas buvo Kauno seniūnas, Respublikos seimo narys. Pagal tėvo Antano Mykolo testamentą jis tapo kariškiu. LDK kariuomenėje jam buvo suteiktas generolo majoro laipsnis (Pacowie. Materialy historyczno-geneologyczne wydany przez Jozefa Wolfa. Petersburg. 1885, p.301-302). Kaip Kauno seniūnas, jis pasižymėjo nemaža tolerancija, sugebėjo išspręsti Kauno žydų problemas. Buvo jautrios poetinės sielos, rašė eiles. Pastoviai gyveno Jiezno rūmuose, čia yra parašyta daugiau kaip 20 jo sprendimų ir laiškų. L. M. Paco motina buvo Liudvika Tyzenhauzaitė, įtakingo iždininko karaliaus-reformatoriaus Stanislovo Augusto Poniatovskio dvare Antano Tyzenhauzo dukterėčia. Pats Liudvikas Mykolas gimė 1780 m. gegužės 19 d. tėvams keliaujant Strasbure (Ten pat, p.301). Deja, L. M. Paco tėvai apie 1790 m. išsiskyrė, motina ištekėjo už kito.
Jeigu Jiezno bažnyčios skliautai, išlikę dvaro rūmų pastatai prakalbėtų, jie papasakotų apie tai, kad Liudvikas Mykolas vaikystėje buvo pamaldus, mėgo jodinėtis žirgais ir žaisti karinius žaidimus. Vėliau L. M. Pacas studijavo Prancūzijoje, Anglijoje, Lenkijoje ir Vilniaus universitete. Tuo metu Jiezno dvaras blėso dėl nestabilios politinės padėties, dėl ūkinės suirutės Respublikoje ir carinės kariaunos plėšikavimo Lietuvoje, dėl įvairiausių sunkiai tokiomis sąlygomis įvykdomų įsipareigojimų funduotoms bažnyčioms ir vienuolynams. Pacų dvaras Jiezne įklimpo į milžiniškas skolas. Blėso ir pati Pacų giminė, nes Liudvikas Mykolas liko vienintelis kelių šakų Pacų giminės vyriškosios linijos palikuonis. 1797 m. mirus Pavilnės seniūnui Juozapui Pacui, L. M. Pacui testamentu paliekami milžiniški turtai: Rožanka ir Dauspudos dvaras su Račkų miesteliu, rūmai Vilniuje ir Gardine, dvarai Baltarusijoje ir dar daugiau kaip 4 milijonai lenkiškų auksinų. Mirus 1800 m. Liudviko Mykolo tėvui Mykolui Antanui, iškilo daug turtinių ginčų su tetomis. Išmokėjęs joms išmokas, jis galutinai tapo paskirto jam turto savininku (Ten pat, p.305).
Jiezno ir Holovčino dvarų perleidimas kreditoriams
Jiezno ir Holovčino dvarai buvo tėvo praskolinti, todėl L. M. Pacas 1805 m. nusprendė jų atsisakyti ir juos perleisti kreditoriams, tiek bažnyčioms ir vienuolynams, tiek privatiems asmenims. Paskutinysis Pacas nusprendė ūkinę veiklą tęsti Dauspudoje ir Rožankoje, kurios buvo Prūsijos, o ne Rusijos teritorijoje.
Kova už Tėvynės laisvę Napoleono armijos gretose
1795 metais įvyko III Jungtinės Respublikos padalijimas. Po carinės Rusijos padu atsidūrė ir buvusi LDK. Napoleono revoliuciniai karai žadino viltį, kad jis susirems su Rusija ir tada vėl atgims Respublika ir jos sudėtyje LDK. 1807 m. Liudvikas Mykolas įstojo į Prancūzijos kariuomenę, buvo paskirtas į imperatoriaus Napoleono gvardiją. Jis dalyvavo visose Napoleono karinėse kampanijose prieš Rusiją ir Prūsiją 1808-1809 metais. Nuo 1810 m. Lenkijoje formavo karinius dalinius Napoleonui. Nuo 1812 m. vadovavo 15-ajam ulonų pulkui. Šis pulkas 1812 m. birželio 24 dieną Napoleono armijos gretose pasiekė Kauną, o vėliau ir Vilnių. 1812 m. liepos 14 d. Vilniaus katedroje Lietuvos bajorija prisiekė Napoleonui, o savo rūmuose Didžiojoje gatvėje (dabar Lenkijos ambasada – V.K.) grafas L. M. Pacas surengė priėmimą Vilniaus aukštuomenei (J. Stuokaitė. Divizijos generolas grafas Liudvikas Mykolas Pacas. „Kardas“, 2002, p.54).
1812 m. liepos 18 d. Napoleono įsakymu paskutinysis Jiezno grafas buvo pakeltas į brigados generolus ir buvo paskirtas tarnauti į generalinį štabą. Janina Stuokaitė savo straipsnyje pažymėjo, kad „žygyje į Maskvą ir atsitraukiant atgal L. M. Pacas buvo šalia imperatoriaus. 1812 m. spalio 24 dieną netikėtai užpuolė stambus kazokų būrys prie Lužos upės, netoli Malojaroslaveco. Imperatorius tuo metu buvo praktiškai vienas, brigados generolo Liudviko Mykolo Paco ir kelių kitų generolų bei atskubėjusios pagalbos dėka buvo išgelbėtas (Ten pat, p.55).
Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas
Kiek daug netikslumu straipsnyje!!!
Report