Laimutė Jančiukienė
Alvydas Vaicekauskas
Loreta Jakinevičienė

Iškalbingi Vilijos žolynai

IMGP3492

Tos siūruojančios žolelės
Duoda šiokią tokią viltį,
kad ir tu nuo viešo kelio
dar gali kaip nors pakilti.

Romas Sadauskas

Birštono viešojoje bibliotekoje atidaryta Vilijos Čiapaitės akvarelės darbų paroda „Sugrįžtant į vasarą“. Joje kvepia alyvos, žydi morka, sirpsta avietės ir tyliai siūruoja dažniausiai, rodos, nė nepastebimos pievų ar pakelės žolės. Retai į jas įsižiūrime, nebent žolelė gydomųjų galių turi. O kaip jų neturės, ant plyno lauko iškentusi ir šaltį, ir sniegą. Kai naudinga – tada jau ir ji verta mūsų dėmesio. Skiname, džioviname, bet ar pasigrožime tuo smulkučiu žiedeliu?

Ką ten į žolę – į greta esantį žmogų, į savo vaiką įsižiūrėti ir įsiklausyti trūksta laiko. Vilijos darbuose jis tarsi sustoja, ragindamas ir mus stabtelti, pakelti akis nuo kompiuterio ar telefono ekrano ir išgirsti iškalbingą žolynų kalbą. Dažnai pasiskundžiame, kad labai nykus ir liūdnas tas išėjimo metas – lapkritis. Daugėja žemės kauburėlių, ant kurių degi atminimo žvakę, tarsi žemuogę ant smilgos veri išėjusiųjų pasakytą žodį, kad skubėdamas jo nepamestum. Nelinksma. Bet kaip tos žolelės ištveria, gal jos net amžinesnės už mus – kantriai išlaukia, iškenčia ir lapkritį, ir gruodį, kad vėl sužaliuotų ir pražystų – neabejodamos savo reikalingumu, nesivaržydamos viena su kita nei grožiu, nei svarbumu. Moko būti ir išbūti – jei įsižiūrime.

O gal visai ne apie žoles ta į vasarą kviečianti sugrįžti Vilijos paroda, nors tiktų ji ir botanikos ar vaistinių augalų pamokai.

Apie gyvenimą ir apie žmogų kalba žolynai – sustok, pasilenk ir iš jų mokykis buvimo. Sukamės amžinuoju gamtos ratu: žydėjimo reikia išlaukti.

Genovaitė Mačiūtė

Taip pat skaitykite