Iš Birštono muziejaus fondų. Pirmajam Birštono valstiečiui – vežėjui Adomui Jurkulnevičiui (1875-1942) atminti (III). Autoritetas – Birštono pradžios mokyklos tėvų komitete

Adomo Jurkulnevičiaus veikla tėvų komitete

Baigęs vežėjo verslą, Adomas Jurkulnevičius kelių hektarų sklype vertėsi žemdirbyste. Už sąžiningumą, nuoširdų bendravimą jis birštoniškių buvo labai gerbiamas. Todėl ne vienerius metus buvo įtraukiamas į Birštono pradžios mokyklos tėvų komitetą. Į jį įėjo ir kiti garbūs birštoniškiai:  Antanas Blekaitis, Julija Saulyčienė, Ignas Leonavičius.

O rūpesčių A. Jurkulnevičiui ir kitiems komiteto nariams „žalioje mokykloje“ tikrai netrūko. Tai sprendžiame vien iš 1932 m. svarstytų klausimų ir priimtų nutarimų: „Kadangi mokytojų buto grindys suplyšusios, per kurias eina vėjas ir šaltis, per lubas byra smėlis, sienų tinkas sutrūkęs, moliai byra, kas sudaro labai blogą vaizdą ir švara palaikyti negalima. Be to, tarp sienų plyšių ir po grindimis įsimetusios blakės, kurias jokiais chemiškais vaistais mokytoja išnaikinti negalėjo. Tokiuose kambariuose gyventi sveikatai labai kenksminga. Kad tą visą pašalinti, reikalinga grindų plyšius užkituoti ir dažyti, sienos ir lubos ištinkuoti ir išbalinti“ (LCVA, f.1567, ap.1, b.808, p.336 ap.). Dar siaubingesnė buvo tualetų būklė: „Birštono mokyklos išviečių stogas supuvęs, suiręs, lyjant pūsta sienos, todėl būtinai reikalinga apdengti“ (Ten pat). Norėdamas įveikti šias problemas, A. Jurkulnevičius siūlė mokykloje rengti vaidinimus ir kitus renginius ir už tai vykdyti pinigines rinkliavas, už salės panaudojimą imti nuomą (Ten pat).

Surasta archyvinė medžiaga taip pat atskleidžia tai, kad tarpukariu buvo rūpinamasi mokinukais iš nepasiturinčių šeimų. Jie buvo nemokamai aprūpinami vadovėliais ir sąsiuviniais. Mokyklos tėvų komitetas pritarė mokyklos vedėjos A. Degutytės pažymai apie reikalingas mokiniams pašalpas: „1) Ratkevičiaus Uberto tėvai yra beturčiai, dėl to savo šeimos išlaikyti negalėdami sūnų atidavė globoti p. Sauličienei Birštone, kuri turi savo namelį ir pati sau duoną pelnosi; 2) Blekaičio Jono  tėvai žemdirbiai, turi 2,5 ha žemės, gyvena neturtingai; 3) Revuckaitės Onos tėvai žemdirbiai, turi 4 ha žemės, šeima didelė, gyvena neturtingai; 4) Tankevičiaus Juozo tėvai žemdirbiai, turi 2,5 ha žemės, gyvena neturtingai; 5) Kazakovaitės Onos motina našlė, beturtė, gyvena iš vyresnių šeimos narių uždarbių; 6) Gužauskaitės Marės tėvas turi 12 ha žemės, yra statybininkas, šeimos 7 žmonės“ (Ten pat, p.335). Iš protokolų matyti, kad A. Jurkulnevičius, pats patyręs vargą, suprato sunkiose gyvenimo sąlygose buvusius žmones ir padėjo jiems.   

JURKULNEVIČIŲ SODYBA                                                                                                                                   

1939 m. A. Jurkulnevičiui, kaip ir kitiems birštoniškiams, teko atsisveikinti su kai kuriais senaisiais  statiniais, tvartu, pašiūre (LCVA, f.1567, ap.3, b.1032, l. 1-11), rekonstruoti namą, jį apdengti čerpėmis. Tokie buvo Birštono tvarkymo reikalavimai. Jurkulnevičių sodybos vieta išlikusi nepakitusi iki šiolei, nors namo vidų Adomo sūnus Jonas rekonstravo.

Klastinga mirtis                                                                                                                          

A. Jurkulnevičius, dirbdamas vežėju, pasižymėjo kaip važiavimo virtuozas. 1942 m. rugpjūčio 30 d. iš pat ryto ruošėsi vykti  į anūko Antano Žiūko krikštynas. Remiantis Ritos Verbickienės pasakojimu, vykstant į krikštynas, ties posūkiu nuo dabartinės autobusų stoties link dabartinės gimnazijos, arkliai pasibaidė, 67 metų A. Jurkulnevičius šįkart jų nesuvaldė, iškrito iš vežimo ir buvo mirtinai sužalotas. Rugsėjo pirmą dieną jis buvo palaidotas Birštono kapinėse. Aplankiau šio žmogaus kapą. Jis giminių nuoširdžiai prižiūrimas, kapą puošia totoriškas pusmėnulis, simbolizuojantis A. Jurkulnevičiaus kilmę iš tautos, kuri nuo didžiojo Vytauto laikų garsėjo ištikimybe Lietuvai.        

IMG_0005                                                                                                                      

 Savojo krašto istoriją kūrė, kuria ir kurs vietos bendruomenė.Turime suprasti, kad visuomenės postūmius, esminius pakitimus lemia ne tik didžiosios asmenybės, istorijos grandai, bet ir tos darbščios veiklos bitelės, į kurias kartais ir retokai pažvelgiame, bet be kurių krašto istorija nesuvokiama. Straipsnio autorius nuoširdžiai dėkoja Ritai Verbickienei už galimybę susipažinti su Jurkulnevičių giminės nuotraukomis, genealoginiais tyrinėjimais. Dėkojame gerbiamajai Ritai už ištikimybę savo protėvių šaknims. Manome, kad tai paskatins ir kitus birštoniškius dar labiau tuo domėtis. Visada pasiruošę Jums padėti ir Jus konsultuoti.

Vytautas Kuzmickas,

istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas

Taip pat skaitykite