Iš Birštono muziejaus fondų. „Birštonas iki širdies yra man labai brangus, kaip ir mano jaunystėje“

!cid_ii_1415a3c9cc3a1df0

Muziejaus fonduose atkreipėme dėmesį į buvusio Birštono kurorto direktoriaus, gydymo purvu pradininko, gydytojo Jurgio Venckūno laišką žymiam kurortologui, mokslinių tyrinėjimų vadovui, vienam Birštono kurorto vadovų, Vytautui Meškai. Laiškas rašytas 1967 m. birželio 29 dieną. 76 metų J. Venckūnas laiške sielojosi dėl pablogėjusios sveikatos: „Ačiū už Tamstos laišką. Besiruošiant Tamstai atsakyti, staiga susirgau gripu. O aš dar gerokai buvau sugriuvęs po radikulės. Prostatos operacija 1965 metais ir ištižimas po gripo žymiai padidėjo, tad iki šiolei jaučiuosi sunkiai“.

Birštono nostalgija

 Atsakydamas į V. Meškos paklausimą dėl gydymo istorijos Birštone, J. Venckūnas rašė: „Dėl Birštono Tamstą domimais klausimais su mielu noru stengsiuos atsakyti, nes Birštonas man iki širdies yra labai brangus, kaip kad ir mano jaunystėje. 1916 metais baigęs Saratovo un-to fakultetą užkliuvau į Kaukazo Mineralinių vandenų grupę: Kislovodską, Jesentuki, Piatigorską, susižavėjau balneoterapija ir likau balneoterapu iki šiolei“. J. Venckūnas iki 1925 m. savo žinias tobulino  Berlyne pas profesorių Rierą, susipažino su naujausia to meto medicinine aparatūra, taip pat ir su širdies ligų gydymu, ilgą laiką praleido Bad –Vanhein kurorte: „Sugrįžęs iš užsienio, grįžau į Birštoną. 1925 m. Birštone surado dideles gydomojo purvo atsargas. Ėmiau purvo procedūromis gydyti Birštone kibiruose, dar prieš purvo vonios steigimą. Departamentas (Sveikatos – V. K.) purvo procedūroms Birštone komandiravo mane į Vokietiją. Aplankiau Bad – Freentavalde, Bad –Elster, Bad – Reinerz, Bad – Kudova gydymo purvu kurortus, kur taip pat kiek galėdamas rūpinausi prasidėjusiam purvo įrengimui Birštone, ko ėmėsi Lietuvos Raudonasis Kryžius, daktaro R. Šliupo vadovaujamas, kad atstatyti Birštono kurortą R. Kryžiaus lėšomis.“ (kalba netaisyta – V.K.).

J. Venckūnas savo laiške prisiminė ir ankstesnę Birštono istoriją: „Birštono kurortas jau yra apie 100 metų, buvo daugiausiai Lietuvos dvarininkų lankomas. Jame suvažiuodavo daugiausiai Lietuvos dvarininkai pasigydyti ir paūžti, palėbavoti. Svečius priimdavo Birštono gyventojai savo vasarnamiuose ir jais rūpindavosi gerai maitindami, prižiūrėdami. Centras buvo kurorto parke, kurorto valdytojo rankose: vasarnamiai, kurorto bufetas, kurorto pasilinksminimų – šokių didelė salė“. J. Venckūno laikais „Birštonas augo ir plėtėsi. Suvažiuodavo iki 6000 ieškančių balneologinio gydymo ir be to vasarotojų. Išeidavo iki 1000 vonių per parą (Šiuo tvirtinimu tenka suabejoti, nes plačiuose moksliniuose tyrinėjimuose tokie skaičiai neaptinkami – V.K.).

!cid_ii_1415a3d3b277fa9d

Gydytojai tuometiniame Birštone buvo tik du: pats J. Venckūnas ir J. Brundza. J. Venckūnas laiške aprašo mineralinių versmių Žemuosiuose Šančiuose ir Panemunėje atradimą ir gydyklų ten steigimą. Nežiūrint didelio užimtumo, J. Venckūnas ir toliau didelį dėmesį skyrė Birštonui: „Vasaros metu važinėdavau priiminėti ligonių ir Birštono kurorte.“. Tai patikslina anksčiau susiformavusią nuostatą, kad, jo direktoriavimui 1930 m. pasibaigus, nutrūko J. Venckūno ryšiai su Birštonu. Išties, jis Birštone dirbo iki pat sovietų okupacijos 1940 m. Nuo 1940 m. iki nacių okupacijos J. Venckūnas dirbo  Druskininkuose, kur įsteigė vieną sanatoriją.

Bičiulystės ryšiai

 J. Venckūnas laiške prašė kolegos padėti jam: „Kaip būsime Birštone apie viską plačiau išsikalbėsime ir apie Birštoną. Taigi tikime su žmona apsilankyti ir pasigydyti Birštone 1967 metais (laiško rašymo metais – V. K.). Kaip tai galime įgyvendinti? Ar galime tikėtis apsistoti Birštone su administracijos pagalba? Ar viską turime derinti su kurortų valdyba?“. Dar daugiau detalių sužinosime, susitikę su Birštono garbės piliečiu V. Meška. Bet ir tai, kad mirus J. Venckūnui, V. Meška su žmona buvo kviečiami į ketvirtines mišias žymų gydytoją pagerbti, parodo, kad tarp šių didžių žmonių susiklostė bičiuliški santykiai.

Gydytojas V. Meška, iš gydytojo J. Venckūno perėmęs kartų estafetę, išliko ne tik garsus specialistas, eruditas, bet ir didelė asmenybė. Atidumas, gerumas žmonėms, nuoširdumas, paprastumas, paslaugumas – tai savybės, kurios traukė, žavėjo žmones – ne tik bendradarbius, bet ir visus aplinkinius. Ypač, kai aplink neretai išvysti nepamatuojamą susireikšminimą, pasipūtimą, aroganciją, ėjimą į valdžią ne kompetencija, o pataikavimu, „savųjų ratelių kurpimą“. Juk kai kurie vadovai praranda realybės suvokimą ir mano, kad jie atėję „visiems laikams“. Todėl labai dažnai bijomasi bent šiek tiek kritiškesnio žvilgsnio, naujų  idėjų ir vizijų, nes reikia tik linkčiojimo galva ir padlaižiavimo, net smulkaus šnipinėjimo aukštesniajam pagal rangų lentelę. Įsigali vienas supratimas: „Aš – viršininkas, tu – kvailys“. Būtent tada ir suvoki, kiek svarbus mums visiems gydytojo V. Meškos pavyzdys. Mūsų ėjimas į gerovę neįmanomas ne tik be infrastruktūros, bet ir  be nuoširdžiais, žmogiško atidumo ir aukštos inteligencijos santykiais pagrįsto tikro, o ne vaidybinio demokratinio  mikroklimato.   

Vytautas  Kuzmickas,

Istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas

Taip pat skaitykite