Iriso padūmojimai prieš žydėjimą

Gelbėkit vaikus

IMG_20190531_174852

Rąžausi tiesdamasis visu ilgiu į dangų. Rytas… Toks gaivus ir šviežias metas, kol saulė dar mūsų nepasiekia. Palinguoju į šonus: broliai, kelkitės! Gana miegoti, laikas puošti dieną! Pasitikrinkime, gal kuris jau pasiruošęs šiandien atverti akis?

Broliai sušnara vėjyje plonais lapeliais, bet iš tylos suprantu, kad šiandien dar ne ta didžioji diena skleisti savo mėlynus žiedlapius. Vadinasi, teks dar lukterti ir mums, ir šeimininkei.

O, štai kaip tik ir ji pasirodė. Dabar ateina vis dažniau, beveik kasdien, o kartais ir po kelis kartus per dieną. Dabar štai, atsitempė kažkokią spalvotą pūslę – gerai neįžiūriu, mano žiedlapiai irgi dar labai suspausti, tik vos vos akies krašeliu primerktu galiu pažvelgti – pumpuoja ir purškia. Bet ne ant mūsų. Aha, kliuvo flioksams, paskui ir šiurpiniams gvazdikams… Anų daugybė šiemet išaugo, krauna žiedus, su mumis lenktyniauja, bet gi aišku, kad nepavys, galės tik po mūsų perimti žydėjimo estafetę. Šeimininkė padeda pūslę į šalį, burbuliuoja kažką po nosim, matyt, kaip vakar, rūgoja tas juodas kirmėles, kurios šiemet susimanė baisiai pulti gėlynus kartu su amarais. Paskui atsitūpusi ravi: ne tiek matau, kiek girdžiu, kaip peša iš žemės, traukia su šaknim garšvas (tos nes cypia iš netikėtumo!), asiūklius, išdidžiai ištiesusius kaklus jau net virš tulpių, dar kokią pienę randa. Šios kaimynėlės ir man nepatinka. Pamanyk, kažkokia nupiepus piktžolė, o į tokį prakilnių gėlių būrį skverbiasi, tarsi giminė būtų. Ir dar taip akiplėšiškai – išauga prie pat kokios gėlės koto, taip, kad net išravėti jos negalima, nes šeimininkė arba nemato jos prigludusios, arba gaili gėlės, tad tik nupeša lapus. O kas jai – toji šast, kotą ilgą išleidžia, gėle prisimeta, žydi kelias dienas iššišiepus, o paskui baltu burbulu pavirsta, ir, vos vėjeliui papūtus, per visą gėlyną išsibarsto! Pamanyk, kiek reikia turėti varguolei akiplėšiškumo, kad tarp mūsų, tarp elito, šitaip drąsiai savo nuomonę skleistų.

Paskui ją po to dar visokių, atseit žydinčių, bet visgi, piktžolių, vejasi: dirvinis vijoklis turbūt vienas atkakliausių ir sukeliančių daugiausiai darbo gėlyne. Jis mus, gėles, taip apraizgo, kopdamas į viršų, kad neleidžia laisvai mojuoti lapais, nei vienai kitą paglostyti, nei palinguoti su vėjeliu į taktą. Čia tarp mūsų dar gyvena ir kita bjaurybė, siauralapis vikis, kuris taip pat turi mažus žiedukus, ir, jais prisidengęs, prašosi į mūsų tarpą. Kadangi dirva čia kasmet pagerinama, tai nesistebiu, kodėl tuos visus prašalaičius čia taip traukia. Bet geroji šeimininkė vis eina ir rauna juos lauk. Na ir negaila, tegu cypauja, nėra ko augti jiems mūsų, išrinktųjų, žemėje. Anąsyk girdėjau, kaip du vikiai nepasidalino trąšų žirniuko. Neturi anie nei garbės, nei orumo. Nesupranta, kad visiems užteks, kad kantrybė yra dorybė… Bet argi gali prastuomenė tokius dalykus išmanyti?

IMG_20190531_182726

Et, ką aš čia, per daug dėmesio tiems netikėliams. Geriau papasakosiu jums, kas tarp mūsų, gėlių, čia vyksta. Štai per patį vidurį išbujojęs didžiulis bijūnas. Jau treti metai, o nė vieno žiedo neparodė. Galvoju, ko jam čia būti, tiek daug vietos užima. Tiesa, lapai jo visai dailūs, ne tokie nupiepę, kaip mūsų, gal dėl jų jį čia laiko? O gal vis tikisi, kad žiedus parodys? Šeimininkės vietoje, perdaug nesitikėčiau. Tokiam dideliam krūmui didelė dalis mūsų visų maistinių medžiagų tenka, o jei jis nė žiedų nerodo, tai galėtų bent kuklus pabūti. Šalia jo prisišliejusi gėlyno naujokė, aukšta beveik kaip pats bijūnas, ir žydi, oj žydi, gražuolė katžolė. Pavardės nežinau, bet tolėliau, prie pat rausvojo ylalapių flioksų kilimo glaudžiasi jos mažoji sesė – visai mažutė, bet tokiais pačiais žiedeliais. Abi jos čia nuo pernai apgyvendintos, tai šaunuolės, kad stengiasi dėl bendro tikslo. O ir katinui, manau, patinka. Kartais atslenka, pasitrina į kupstelį, paskui raivosi ant žolės, tyliai murkdamas – užtenka girdėti ir suprantu, kas vyksta. Kitapus flioksų kilimo lapais mojuoja vėlyviai. Keista gėlė, sakyčiau, pametusi savo identifikaciją. Pavasarį puikuojasi lapais, kaip kokia salota, o rudenį stebina visus, apsimesdama krokais… Vasarą, deja, jų lapus tenka nukirpti, nes tampa nebegražūs, ir tokie dideli, išgriūva į šonus. Tas jų netikėtas violetinių žiedų taurelių pasirodymas rugsėjo pabaigoje maloniai nustebina visas gėles, nes jei dar koks jurginas ir žydi (o mūsų gėlyne paprastai tokie būna du arba trys), tai kitos gėlės dažniausiai būna seniai atsisveikinusios su žiedais. Tiesa, kitas rugsėjo puikuolis yra rudeninis astras. Apsipila nedidukais bet ryškiais violetiniais žiedais, ir mes visi džiaugiamės jo buvimu.

Taip norisi pasistiebti dar kokį centimetriuką, kad iškelčiau savo dailią galvą dar nors kiek aukščiau… Na gerai jau, prisipažinsiu, norėčiau aukščiau už tuos… na, tuos prakilniuosius pusbrolius irisus… Ką jau čia slėpti, visi jiems pavydi, tai ir aš, nemeluosiu. Jie patys didžiausi iš visų mūsų ir, aišku, patys gražiausi. Dideliais nenusakomos spalvos rudai violetiniais žiedais. Kotai tokie drūti, stori, ir, nors auga pavieniui, o ne taip, kaip mes, susispietę į pulką – bet dažniausiai atlaiko visus vėjus per savo žydėjimą, ir net savo sunkiąsias galvas retai kuris neišlaikęs paguldo. Štai, kas juos dažniausiai nukauna, tai lietus. Tada krenta visa jų didybė į purvą, šeimininkė atėjusi kerpa juos, skina, nešasi trobon. Ir to pavydu, nes mums taip niekad nedaro (mes, kita vertus, ir didžiausias liūtis stojiškai atlaikome). Mums – jokių gelbėjimo akcijų, tik pasigrožėjimas visais rakursais. Turbūt todėl, kad mes po vieną nelabai žiūrimės, mums tenka būti pulke, kad sulauktume aikčiojimų. Bet mes tą mokam.

Tiesa, šiemet mūsų vieną pulką padalino, kažur ištrėmė dalį brolių, o jų vietoje veronikų pasodino. Per namo kampą nematyt, kur broliai apgyvendinti, bet įtariu, kad kažkur yra dar vienas gėlynas (o taip norėtųsi mums būti vieninteliais!). Iš čia, kur augu, gerai matau tą ilgą juostą dešinėje, kuri driekiasi palei keliuką į kiemą. Ten dar jokio didelio grožio nemačiau, bet prikaišiota visokių gėlių, vis kažkokie eksperimentai vyksta, tai ir pavydėti nėra ko. Nebent dėmesio, nes šiemet kaip niekad, šeimininkė ten praleidžia lygiai tiek laiko, kaip ir prie mūsų. Nežinau, kaip ji ir spėja visur apeiti ir visais pasidžiaugti.

Kairėje nuo mūsų, kiek toliau, pernai atsirado rožynas. Kiek girdžiu, šeimininkė vis vaikšto aplink jį su pūsle ir keikia amarus. Šiandien girdėjau, džiūgavo radusi boružėlę. Tai stebuklas! Galėtų neskubėti su tais purškimais ir leisti boružėlėms atlikt savo darbą. Nors, ką žinai, gal kol jos atras tą rožyną, amarai bus visus pumpurus nuėdę, nes tas aikčiojimas su graudžiais padūsavimais buvo aiškiai nelaimingas. O juk rožėms dabar pats pumpurų krovimas!

Štai mūsų, mėlynųjų aukštaūgių irisų, žiedai jau sukrauti. Mes tik saulės laukiame truputį daugiau, nes lietaus neseniai sulaukėme ir iki soties atsigėrėme. Be jo, kažin ar kuris mūsų būtų išdrįsęs žydėti, nors esam laistomi ir tręšiami, bet augame sunkioje molynėje, ir mūsų plonas šaknis kelių mėnesių sausra buvo visiškai suspaudusi, net skaudėjo. Bet dabar, po lietaus, jaučiamės puikiai. Tik, kadangi gyvenam daliniame šešėlyje, turime būti kantrūs. Žinau, kad mūsų giminaičiai jau visoj Lietuvoj plieskia spalvingais žiedais, bet mes kantrūs, lėto gyvenimo šalininkai. Maniau, kad šiandien prasižios koks vienas brolis, paskui jį ir kiti paprastai suskumba. O gal rytoj AŠ būsiu tas pirmasis? Kaip anksčiau apie tai nepagalvojau! Kiek dėmesio ir liaupsių sulaukčiau! Ak, reikia kuo giliau įsiskverbti į žemę, kuo daugiau šiandien prigerti, kad ryt rytą žiedas būtų pasirengęs atsivėrimui! Šnarėkit, broleliai, kutenkitės lapeliais išdykaudami, o aš turiu kilnų ir didelį tikslą – tyliai sau pagalvoju. Aš rytoj būsiu žvaigždė. Pirmoji mėlyna, ryški. Ir tikrai pasistiebsiu dar truputį, kad būčiau arčiausiai dangaus. Ta visa supanti mėlynė tokia vaiski ir viliojanti…

Trakš trakšt trakšt – kažkas tyliai sukrebždėjo visiškai greta. „Koks gražus pasaulis aplinkui, broliai!“ – garsiai sušuko kairėje šalia manęs… Kol aš iš visų jėgų stiebiausi aukštyn, šitas mažas ėmė ir atsimerkė pirmasis! Pamanyk, koks smalsus! Nieko, tegu jis sau žiopso, aš palūkėsiu savo laiko. Kad ir ne pirmas būsiu, vis tiek kartu linguosime ir puošime šitą mažą salelę pievoje. Vis tiek visiems mums užteks dangaus ir žemės po šita didele saule…

Ieva Anelauskaitė Motiejauskė, „Gyvo daržo“ daržininkė, tinklaraštininkė www.gyvenimaskaime.com

@gyvasdarzas

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti