•  

     

     

     

Internuotieji  lenkų kariai Birštone 1939–1940 m.

maketo fragmentas

Ruduo Lietuvoje 1939 m. buvo įtemptas. Rugsėjo 1-ąją prasidėjęs kaimyninių šalių, Vokietijos-Lenkijos, karas žadėjo kilsiančias maisto produktų ir pramonės gaminių kainas. Nieko gero nepranašavo Lietuvos ir Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis, po kurios paplito pranašiškas posakis „Vilnius mūsų, o mes rusų“. Šių  įvykių fone Lietuvai reikėjo spręsti į šalį plūstančių lenkų pabėgėlių problemą.

Įsibėgėjant karo veiksmams Lenkijoje, į Lietuvą plūstelėjo karo pabėgėliai. Sieną kirtę lenkų kariai buvo nuginkluojami ir internuojami specialiai įsteigtose stovyklose. Pirmosios dvi internuotųjų lenkų stovyklos įsteigtos rugsėjo 18 d., tačiau sparčiai didėjant internuotųjų skaičiui, rugsėjo 28 d. įsteigtos dar 4 stovyklos. Viena iš jų, 5-oji stovykla buvo įsteigta Birštono kurorte, kadangi po sezono ištuštėję viešbučiai ir vilos puikiai tiko greitam apgyvendinimui. Internuotieji taip pat buvo apgyvendinti Palangos ir Kulautuvos kurortuose.

5-osios stovyklos įsteigimas Birštone

Birštono 5-oji internuotų lenkų stovykla buvo sukoncentruota kurorto parke buvusiose vilose bei  privačiuose vasarnamiuose prie Nemuno. Internuotųjų stovyklą prižiūrėjo Lietuvos kariuomenė, o internuotais lenkais rūpinosi Lietuvos Raudonasis Kryžius. Yra paplitęs mitas, jog Birštone buvo apgyvendinta apie 3000 lenkų kariškių. Šį skaičių teko išgirsti ekskursijose, jis taip pat minimas birštoniškio V. Laukevičiaus atsiminimuose. Istorikas Simonas Strelcovas, remdamasis internuotųjų stovyklų štabų raportais, teigia, kad spalį Birštone buvo apie 1500 internuotų lenkų karių, o gruodį likę tik 962 asmenys. Šis skaičius mažėjo dėl kelių priežasčių: 1) dalis lenkų patikrinus buvo paleisti; 2) dalis internuotųjų iš stovyklos pabėgo; 3) pasitaikius šaltam rudeniui dalis internuotųjų iš neapšildytų kurorto patalpų buvo perkelti į kitas stovyklas.

Kariška kasdienybė Birštone

Birštonietis V. Laukevičius atsiminimuose „Meilė Lietuvai – nusikaltimas“ lenkų gyvenimą apibūdina taip: Birštonas virto „tikra kariška stovykla <…> nieko daugiau nepamatysi, kaip vien tik kariškius. Iš aprangos matėsi, kad įvairių kariuomenės rūšių kariškiai. Ir tankistai, ir artileristai, kavaleristai, pėstininkai, net ir policininkai ir dar visokių, kurių negalima atsiminti.“  Pagal internuotųjų stovyklų vidaus tvarkos taisykles, internuotieji kareiviai ir karininkai neturėjo teisės dėvėti civilinių drabužių. Tokiu būdu vietovėse, kur buvo įkurtos internuotųjų stovyklos, išskirti „savi“ ir „svetimi“.

Taisyklėse nurodyta, jog internuotieji patys turėjo atlikti stovyklos įrengimo, švaros palaikymo bei maisto ruošos darbus. Nuo šių darbų buvo atleisti puskarininkiai ir karininkai. Taisyklėmis apibrėžta ne tik darbas, bet ir pramogos. Internuotiesiems buvo leista sportuoti, lošti šachmatais ar šaškėmis, organizuoti kultūringus žaidimus, vaidinimus, koncertus, skaityti paskaitas, klausyti Lietuvos ir užsienio radijo transliacijas. Visos šios pramogos turėjo būti suderintos su stovyklos komendantu. Komendanto kišimasis į internuotųjų laisvalaikį rodo, kad lietuviai bandė kontroliuoti nuotaikas stovyklose. Pasirinkimo laisvė buvo palikta tik lietuviškos spaudos skaitymui, internuotieji galėjo laisvai prenumeruoti Lietuvoje leidžiamą spaudą.

Paaiškėjus, kad tarp internuotųjų Birštone karininkų yra inžinierių, urbanistų, architektų ir kitų statybos specialistų, Lietuvos Raudonasis Kryžius suorganizavo  konkursą naujam Birštono plėtros planui. Internuotiesiems buvo pateikti 4 Birštono plėtros planai, parengti 1932–1939 m. Jais remdamiesi per 5 savaites 27 specialistai parengė 10 naujų  planų, kurie 1940 m. vasarį buvo eksponuojami Birštone. Darbų vertinimui Vidaus reikalų ministras paskyrė specialią komisiją. Deja, neišliko duomenų, kokia kryptimi buvo siūlyta plėsti miestelį, kuris projektas laimėjo. Iki šių dienų išliko tik vieno projekto maketas, jį galima pamatyti Birštono muziejuje.

Oficialiai stovyklos gyventojų judėjimas buvo suvaržytas. Be komendanto leidimo nebuvo galima palikti stovyklos teritorijos. Nakties metu, nuo vakarinio iki rytinio patikrinimo, buvo draudžiama vaikščioti po stovyklos teritoriją. Viso to buvo mažai paisoma, internuotieji laisvai vaikštinėjo ne tik po stovyklos teritoriją, bet ir miestelyje. Naktimis nevengdavo iš stovyklos bėgti. Kai kurie internuotieji bandė užmegzti ryšius su vietiniais. V. Laukevičius atsiminimuose pasakoja apie lenką Stefaną, kuris atėjęs pas jį į namus pasiprašė darbo, nes stovykloje sėdint be darbo į galvą lindo  įvairios mintys apie šeimą.

Psichologinė internuotųjų lenkų būsena turėjo būti sudėtinga. Kariai, turėję ginti savo tėvynę, ją netikėtai greitai prarado. Likusius be tėvynės, artimųjų ir laisvės lenkus V. Laukevičius apibūdina taip: „Vaikšto būreliais, kalbasi, rūko. Kiti sėdi ant suoliukų. Daugumas nesiskutę, pažėlusiomis barzdomis, suvargę. Matyt, jiems ne tas rūpi…“.

Susikaupimo ir ramybės internuotieji ieškojo bažnyčioje, kuri „vakarais per Rožančiaus mėnesį kaip per didžiausius atlaidus prisikimšusi“.  Dvasiniais dalykais rūpinosi karo kapelionai iš pačių internuotųjų tarpo.

Nerimo virpuliuką taikliai apibūdina „Lietuvos Aide“ aprašytas, autobuse Kaunas-Birštonas sutiktas lenkas: „Jis inžinierius, dvarininkas nuo Lydos, buvęs kareiviu mechanizuotoje dalyje, palikęs jauną žmoną, pilnas vilčių ją vėl matyti, džiaugtųsi, kad lietuviai jo tėviškę užimtų, nors dvarą ir parceliuotų, vis vien jau gyventi galėtų, ko gi daugiau reikia…“. 1939 m. nežinioje gyvenantys žmonės dar turėjo vilčių, kad ne viskas prarasta ir greitai gyvenimas gali grįžti į normalias vėžes. Deja, kaip mes žinome iš istorijos, taip nenutiko.

Stovyklos likvidavimas

Iš Vilniaus krašto kilusiems lenkams pradėjus suteikti Lietuvos pilietybę internuotųjų skaičius stovyklose ėmė mažėti, todėl 1940 m. pavasarį imtasi stovyklų pertvarkos mažinant jų skaičių. 1940 m. sausio 29 d. Birštono stovyklos komendatūra  baigti likvidacinių darbų iškelta į Ukmergę, o likę internuotieji balandžio 29 d. iškelti  į Vilkaviškį.  Birštono kurortas pradėjo ruoštis 1940 m. vasaros sezonui…

1 Griežtai sudraudžiamas nenormalus prekių pareikalavimas ir nereikalingas atsargų sudarinėjimas, Lietuvos Aidas, 1939 09 02, p. 1
Visi į kovą su spekuliantais!, in.: Lietuvos Aidas, 1939 09 11, p. 3
2 1939 10 11 Kaune vykusiose iškilmėse skirtose paminėti Vilniaus sugrąžinimą Lietuvai rašytojas Kazys Binkis  replikavo „- Na, vyrai, nežiopsokim. Eikim padėkavot Smetonai už tai, kad Vilnius mūsų, o Lietuva rusų“, in.: P. Ancevičius, Varšuva-Vilnius: 1939 m. ruduo reportažai ir atsiminimai, Vilnius, 2019, p. 297-298
3 S. Strelcovas, Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai Lietuvoje 1939- 1940 metais (daktaro disertacija), Kaunas, 2007, p. 26, 29
4 V. Laukevičius, Meilė Lietuvai- nusikaltimas, Trys žvaigždutės, 2010 m., p. 250
5 Birštone atidaryta urbanistinė paroda, in.: XX amžius, 1940 02 13, p. 6
6 V. Laukevičius, p. 250
7 V. Laukevičius, p. 249
8 Pabėgėlių ir internuotųjų siluetai, in.: Lietuvos Aidas, 1939 10 02, p. 3
Birštono muziejaus vyr.  fondų saugotoja
Auksė Kaminskaitė

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti