Malonu prieniškiams, kad Prienuose gimė Donaldas Kajokas, kuriam jau ne už kalnų gražus jubiliejus. Gal, kaip ir daugumą mūsų krašto rašytojų ir poetų užbūręs nepakartojamasis Nemunas ir gamta, tarsi „pagimdė“ dar vieną menininką, supažindinusį mus, skaitytojus, su 12 įvairaus žanro knygų. Rašytojui prie didžiulio apdovanojimų bagažo įteiktas dar vienas – jis tapo šeštuoju Liudo Dovydėno premijos laureatu už praėjusiais metais išleistą romaną „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“.
Čia susirinko ir artimi jo giminaičiai bei vienaip ar kitaip pažįstantieji rašytoją.
Susitikimo pradžioje D. Čepauskaitė sakė: „Kadaise literatūros mokslininkai skaičiuodavo, kiek kartų poeto kūryboje pasikartodavo žodžiai ruduo, lietus, debesys, ir, remdamiesi skaičiais, mėgindavo rekonstruoti poeto vidinį pasaulį, užuot kaltinę autorių kalbos skurdumu. D. Kajoko kūryboje pasikartojimai atlieka kitą vaidmenį, jie paliudija, kad rašytojas rašo ne atskiras knygas, bet vieną didelį tekstą. Gyvenimo knygą. Savotišką serialą. Epą. Mitą. Ir tarsi nejučia, knyga po knygos, pats D. Kajokas virsta mitu. Vienu gražiausių lietuvių literatūroje“. Tik perskaičius ne vieną D. Kajoko knygą tai atrandi, tačiau tie paprasti žodžiai tarsi susilieja į visumą, ir jo kūryba tampa tokia miela ir prieinama kiekvienai sielai, ar tu būtum aukštas pareigas užimantis žmogus, ar paprastas žemdirbys. Gal dėl to, kad jis kuria iš savo žiūros taško, iš kurio pasaulį mato savo akimis, nes jei žmogus neturėtų to, matytų tik atskirus pasaulio fragmentus, būtų nelaimingas. D. Kajokas kaip gyvena, taip rašo, ir, kaip rašo, taip gyvena, tad jo kalba yra suprantama – joje galima pajusti jo potyrius, džiaugsmą ir mistiką. Jo kūryba lyginama su aukštuoju pilotažu, nes dažnai joje galima aptikti tai, kas atrodytų taip tolima, o kartu ir čia pat pasiekiama. Tai sako ir metaforiški knygų pavadinimai, kaip „Žeme kaip viršūnėmis“, „Žuvusi avis“, „Lapkritis veidrodyje“, „Kurčias asiliukas“.
D. Kajoko poetinė kalba konkreti, daiktiška, neretai ironiška ir, kaip sakė D. Čepauskaitė, tik vėliau poezija plėtojasi vakarietiškosios ir rytietiškosios tradicijų įtampų lauke. Poetas kartoja haiku struktūrą, rašo persiškus rubajatus, paraboliškus eilėraščius proza. Žymią poezijos dalį sudaro trumpi meditaciniai eilėraščiai, kuriuose autorius įsižiūri į gamtą, įsiklauso į save, jausdamas pasaulio vienovę ir harmoniją, patį įsižiūrėjimo į pasaulį džiaugsmą.
Susitikimas baigėsi, ir mums, prieniškiams, malonu, kad į krašto didžiavyrių upę yra įsiliejusi dar viena vaga, kuri vadinasi D. Kajokas.
Vilija Čiapaitė
