Gyvasis daržas (2). Kontempliacijos bulvių tema

WP_20180718_20_44_22_Pro

Ne tai, kad ruduo, dar ne, dar vasara kalendoriuje skaičiuoja paskutines dienas. Bet kažkoks ilgesys į širdį braunasi, žvelgiant į dangų. Užvakar gandrus išlydėjau, mintyse. Nes jau beveik savaitę nebegirdėt kalenančio šnekučiavimosi nei rytą, nei vakarą. Šiandien vėl, nei iš šio, nei iš to, gervės klykdamos virš kiemo praskrido. Vakar tik viena, kažkokia paklydėlė, o šiandien visa didelė „V“ rikiuotė…

Dangus dangum, o aš bulves kasu. Rankomis iš žemės, nereik man nei kastuvo, nei šakių. Anądien kalendoriaus lapelyje skaičiau, kad daržininkai nuolat šią dilemą sprendžia: kuo geriau kasti bulves – kastuvu ar šakėmis. Man rankomis geriausia, tikrai. Ir tas geras jausmas kuistis gyvoje dirvoje… Šilta taip, saugumas kažkkokis galvoje, lyg į vaikystę būtum grįžęs. Paneri delnus, pirštus pakrutini, išneri su dičke bulve delne… Du krūmai – pilnas kibiras. Šiemet. Pernai po šiaudais auginome, tai nebuvo taip smagu rinkti, ieškojom kaip grybų – nuskendusios, užsislėpusios buvo, ir derlius mažas. Šiemet „gaspadoriaus“ bulvės, žemėn suguldėm, gaspadoriškos ir užaugo. Nors koloradai puolė aršiai nuo pat birželio, bet užaugo, atkovojom.
Na, argi pirkdama bulves Maximoj, būčiau atėjusi iki tokių kontempliacijų bulvių tema? Žinoma, ne. Bet buvimas arčiau žemės leidžia dažniau sustoti, mintimis paklaidžioti apie paprastus dalykus.
Vakar baigiau raižyti arbūzą. Užaugo šį kartą dideli, nors ir ne milžinai. O sultingi, o saldūs! Vieni dar noksta, kitus jau ir pamiršom, o šitam vienam pasisekė meno objektu tapti. Idėja ne mano, nesisavinu. Bet mandala man piešiasi ne tik daržo formoj ar ant popieriaus, bet ir ant arbūzo. Nes bet koks apvalumas užglosto aštrius kampus, duoda stebuklingą poveikį. Iš šalies gal ir keistai atrodo, kai tupi lysvėj vidutinio amžiaus moteriškė „su dviem aukštaisiais“ ir virtuviniu peiliuku arbūzo žievę gremžia… O man vienodai, kas ką pagalvos. Užplaukia ir darau pagal širdį.

arbuzas

Et, gerumas gyvenimo… Štai šiandien visą dieną lijo ir dar kelias dienas, o gal visą savaitę žada tęsti, o man nė motais. Nes lietus reiškia grybus. Aišku, avietėms šermenys, dalis nesunoks, kita dalis nebus saldžios… Na, bet ką dabar, prieš gamtą nepapūsi. O džiaugtis reikia tuo, ką ji duoda (mainais į tai, ką pati pasiima).
Burokai mano darže šiemet, dievaži, nenormaliai dideli užaugo. Tie, katrie apvalūs, tai sulig arbūzais. Pažadu sau – kai rausiu, tai ir sversiu, ir pamatuosiu, nes kaip gyva dar tokių nemačius. O tie, kur cilindriniai, tai guli kaip meitėliai išvirtę ant lysvių, prašosi išraunami kartu su runkeliais. Bet negaliu, kalendorius stabdo. Dar nė ne rugsėjis. Iš tiesų, rugpjūčio galas daržininkui pats maloniausias laikas. Didieji skubieji derliai jau daugmaž sudoroti, ravėjimo daug nebėra, o net jei yra, tai galima jau kiek ir apsileisti, nes daržovės seniai praaugę nusususias „amerikonkas“, o didžiosios balandos vištoms sumaitintos. Grėsmės nėra, iki kito pavasario. Aš, tiesą sakant, nemėgstu palikt darže tuščios vietos, todėl šiemet sau papildomą darbą susigalvojau – kasu iš gėlyno gėles, kurios ten skursta, ir sodinu į atlaisvintas lysves. Nes čia per vasarą puvo šiaudai, žemė trąši, bus gerai gėlėms sutvirtėti ir subujoti. Apmulčiuoju persodintas naujais šiaudais, ir vėl ramu.

Gerai pagalvojus, taigi viskas dėl tos ramybės. Balanso, sakant buhalteriškai, arba harmonijos, sakant lyriškai. Ramybė, kai būni arti žemės, ir supranti, kad vis tiek viskas įvyks taip, kaip turi įvykti, o ne taip, kaip tu panorėsi. Arba išmok norėti teisingai… Stebi, raminiesi, kvėpuoji, nė jogos nereikia.

WP_20180827_20_23_12_Pro

Žiū, daržo krašte vijoklinės pupelės mojuoja kukurūzams, kaip kokios padūkę mergiotės, dėmesio prašydamos… O anie, burbuoles į šonus išvertę, lankstosi vėjy.. Kur ne kur bulvės iš kupsto išlindusios – pačios smalsiausios net pažaliavę – drąsios, ką ir besakyti. Tuoj bus joms reabilitacija rūsio tamsoj, poteriautų nesmalsavusios. Bet kur tau, gyvam darže visi savaip aktyvistai. Avinžirniai, kiekvienas savo ankšty tupėdamas, stiebui linguojant, kaip kokie varpeliai skamba juos rinkti, bet aš jau sykį pabandžiau, ir nebežinau, ar dar kartą pasiryšiu – per 10 minučių išgliaudžiau 20 žirnių… Toks žudantis „efektyvumas“ demotyvuoja. Tai kol kas praeinu pro juos iškelta galva, tegu patys nusikulia, jeigu tokie išpuikę, po vieną ankštyse sėdi…

Ne tai, kad ruduo, dar truputį ne. Tik labai apčiuopiama rudenio nuojauta. Tas artėjantis tylos laikas, paįvairinamas slyvų ir obuolių bumsėjimo į žemę, tas tylus grybų augimas, paskutinės dobilų šypsenos rusvėjančioj pievoj, ta giliai įsismelkianti vidinė tyla, kai galvoje nurimsta minčių dūzgimas, o vietoje ropių sapnuose pasirodo oranžiniai moliūgai, pranašaujantys tikrąjį rudenį.

 

2018 m. rugpjūtis

Ieva Anelauskaitė-Motiejauskė

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti