• KvitrinaiBirstono_siluma_Logo-536x322  btn-3001

     

     

     

     

Gerai, senele, rytoj ryte abu eisime į vištidę kiaušinių rinkti

IMG-2123

Vilija Čiapaitė

Neišgalvotos istorijos

„Kur tie kiaušiniai dingsta? Matyt, įsisuko šarkos ar šeškai…“, – dūsavo senelė. O tos dedeklės pradėjo paslaptingu būdu mažinti kiaušinių „dėjimą“. Visą savaitę senelė saugojo jas, tikrino, kiek kiaušinių turėtų padėti, tačiau veltui. Pagaliau suvokė, kad reikėtų įlindus į krūmus pasekti, kur nenaudėlės deda kiaušinius ir, kaip ji manė, suka gūžtą perėjimui. Ilgokai teko tupėti už tankaus serbentų krūmo, kol pastebėjo, kaip šešiametis Valdukas, jos anūkėlis, pasiėmęs nedidukę pintinėlę, su kuria eidavo žemuogiauti, apsidairydamas vogčiomis įsprūdino į vištidę. Netrukus iš ten išėjo nešinas pilna pintinėle kiaušinių ir nutapsėjo prie netoliese vykstančių statybų. Vyrai kaip tik tuo metu buvo nuėję pusryčiauti, o mažasis „statybininkas“, pasidėjęs pintinėlę prie pradėtų lieti pamatų, iškrapštė kiaušinį, pakėlė virš galvos ir paleido ant akmenų. Kiaušinis, atsitrenkęs į kietą pagrindą, patižo. Taip po pirmojo sekė antrasis, trečiasis… kol pintinėlė ištuštėjo. Baigęs „statybas“ Valdukas pakniostomis nukūrė namų link ir, tarsi nieko nebūtų buvę, pradėjo ridenti kaštonus. Ką tik statybas  stebėjusi senelė vos laikėsi iš juoko, nes matydama rimtą ir susikaupusį anūkėlio veidelį, nenorėjo trukdyti jo darbelių. Aprimusi nuo juoko senelė priėjo prie vietos, kur ką tik vyko darbai, pliaukštelėjo per kaktą delnu, pusbalsiu pasakė „naivuolė“, palingavo galva ir lėtai nukiūtino namo. Valdukui nieko nesakė, tačiau susėdus prie stalo pietauti vis dar šypsodamasi prakalbo: „Tai, Valduk, rytoj abu eisime rinkti kiaušinių iš gūžtų, nes man sunku susiriesti, o tu jaunas, mažas ir guvus“. Valdukas iš pradžių nuleido akis ir piršteliu pradėjo krapštyti klijuotėje esančią skylutę, tačiau po trumpos pauzės pakėlė mėlynas akis į senelę ir atsakė: „Gerai, senele, rytoj ryte abu eisime į vištidę“.

Nuo tos dienos, kuomet senelė su anūkėliu parsinešdavo kiaušinių, niekada neteko susirūpinti paslaptingu jų dingimu. Vėliau Valdukas pats nueidavo į vištidę su pintinėle ir, surinkęs kiaušinius, atnešdavo senelei. Kiaušiniai buvo renkami iki sekmadienio. Tada  senelė juos nešdavo turgun, o mažajam pagalbininkui atitekdavo gardaus kiškio pyrago gabalas arba saldainis.

Tik drūčiai ūgtelėjęs Valdas, stovėdamas prie tvirtai suręsto tvarto, papasakojo apie savo darbus, liejant pamatus, pridurdamas: „O vis tik kiaušiniai gerai sutvirtino pamatus“. O  senelė dažnai prisimindavo, kokiu būdu susekė mažojo anūko krečiamas išdaigas, kurias sumanumo dėka ir be triukšmo bei pykčio sugebėjo paversti gerais darbais.

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti