Žiūrint į abiturientus šią dieną vietoje prašmatnių žodžių mane apėmė ne kartą patirtas jausmas – toks, kokį jauti, kai tenka atsisveikinti su kiemo draugu, kai žinai, jog jis išsikelia gyventi į kitą miestą arba su bičiuliu, kuomet ilgus metus kartu trynę tą patį suolą vieną dieną atsisveikinate, nes išvažiuojate mokytis į skirtingus mietus. Tas jausmas – tai pasąmonėje kaip laikrodis tiksintis žinojimas, jog vargu ar kada pasimatysite, o jei ir susitiksite – niekuomet nebebūsite tokie pat kaip dabar. Tokiomis akimirkomis tu spaudi ranką, bandai kalbėti nerimtus dalykus, kaip pavyzdžiui, pasijuoki iš patirtų nuotykių ir kaip užsuktas laikrodis vis kartoji: „na ką, pasimatysime netrukus“, o jis tau: „jo, jo, būtinai, susisieksime“.
Paskutinis skambutis yra būtent tokia diena, kuomet prasideda atsisveikinimas, kaip ir su tuo draugu – žinai, kad dar kurį laiką susirašinėsite laiškais, ar ištaikysite akimirką pasimatyti, tačiau kaip taisyklė tai nutiks vis rečiau ir rečiau. Gal visa tai skamba liūdnai, tačiau taip nėra – toks išsiskyrimas natūralus. Tai nereiškia, jog su tuo ar kitu žmogumi buvote blogi draugai, kad nemylėjote ar negerbėte vienas kito, ar nebuvote kaip pasakytų jaunimas „viena chebra“. Tai tik parodo, jog mes neišvengiamai keičiamės, augame, einame savu keliu.
Todėl be ilgų pompastikų noriu palinkėti jums, kad šiandien prasidėjęs neišvengiamas atsiskyrimas ir pasikeitimai kiekvienam iš jūsų būtų tik geras, o besišakojantys keliai, kuriuos nuo šios akimirkos pasirinksite – vestų tik gera kryptimi.
Sėkmės jums!
Danutė Bajorienė, Jiezno gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui
O prie ko čia Veteris?
O kur naujasis direktorius, imperatorius Veteris? Ai, jis, ko gero, fotografavo paskutinio skambučio šventę. Juk Veteris fotografas- „menininkas”.