Garbingos Birštono praeities puslapiai. 1863 – 1864 m. sukilimo prologas Kurhauze

Kiekviena prabėgančia akimirka vis labiau beldžiamės į 2013-ųjų duris. Tai metai, kada savo istorinę atmintį atversime prieš 150 metų prasidėjusiam didžiajam lenkų ir lietuvių tautų sukilimui. Jame dvi tautos siekė nusimesti carizmo jungą, atgaivinti bendrąją Respubliką, galutinai išspręsti opų žemės nuosavybės kaime klausimą. Lietuviai vieno iš sukilimo vadovų kunigo A. Mackevičiaus  asmenyje jau iškėlė ir savarankiškumo idėją.

Neeilinė Birštono vieta sukilime, tai tarsi ta pirmoji didelę audrą įsiūbavusi jūros banga. Prisiminimuose vienas iš sukilimą malšinusių carinės Rusijos šovinistų I. Nikotinas rašė apie 1862 m: „Tada, kada dar visi tik ruošėsi paminėti liepos 31 dienos šventę (Lenkijos – Lietuvos valstybės susidarymo, Liublino unijos datą – V. K.), Vilniaus gubernijoje, Trakų apskrityje, netoli nuo Birštono, garsėjančio mineraliniais vandenimis, miestelio pasirodė pirmoji maištininkų „šaika“ iš penkiolikos raitelių. Vadovaujama dvarininko dailininko Antano Zaleckio (turėjo dvarą Kastiutiškėse šalia Žaslių – V.K.), ji darė didelį įspūdį“ (И. Я. Никотин. Из воспоминаний И. Я. Никотина, Петербургь, 1905, с.117).

1862 m. liepos 21 dieną pirmoji kovotojų grupė raitomis atvyko į Birštoną. Joje buvo A.  Zaleckis, būsimasis Trakų apskrities sukilėlių vadas Kletas Koreva (nuotraukoje – V. K.), Lenkijos sukilėlių vadovybės emisaras, turėjęs prancūziškų šaknų, Lorencas Diuleranas, žymūs sukilėliai tapytojai Mykolas Elvyras Andriolis, Vladislavas Dmachauskas, Žaslių apylinkių dvarininkas E. Kučevskis su broliu Edmundu, Jurgis Laskaris ir kiti.  Tą pačią dieną Varšuvoje buvo pasikėsinta į  Rusijos caro Aleksandro II giminaitį, kunigaikštį Konstantiną, į caro vietininką generolą Lidersą.  Atvykusieji kazokų buvo apieškoti, bet patriotai paaiškino, kad atvyko pasilinksminti ir praleisti laiką Kurhauze. Čia jie kortavo, žvilgčiojo į ponias, nes šokti dėl įvesto gedulo nebuvo leidžiama, o kartu aptarinėjo sukilimo planus, programą. Visi pritarė programai, tikėjo sukilimo sėkme, nutarė jį pradėti 1863 pavasarį (LVIA, f.1248, ap.2, b.679, l.11; f.378, P.S, 1862, b.55). Nutarimas buvo perduotas Varšuvon. Deja, dešimt ir dvidešimt kartų gausesnės carinės pajėgos su Koriku priešakyje, nepaisant  patriotizmo ir didvyriškos,  milžiniškos sukilėlių aukos, sugriovė šiuos laisvės planus.

Ateinančiame pusmetyje muziejuje, parodoje, tarptautinėje mokslinėje konferencijoje įamžinsime tokias brangias Birštonui  sukilėlių pavardes. Tikime, kad vėliau jos bus įamžintos ir atidaromame  Kurhauze.

 

Istorikas, Birštono muziejaus vyr. rinkinių saugotojas Vytautas Kuzmickas

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti