Garbingieji Jiezno krašto žmonės. Aleksandro Kazlausko pasirinkimas

Aleksas  Kazlauskas redagJau buvome užsiminę apie Liciškėnų kaimo žmogų Aleksandrą (1903-1985), atsisakiusį naciams tarnauti žydų žudynėse, nusivilkusiam pagalbinės policijos mundurą.

Tai jis padarė liepos 22 dieną, prieš 3 savaites iki pirmųjų Jiezno žydų žudynių Alytuje, pamatęs nežmonišką nacių ir jų parankinių elgesį su Lietuvos piliečiais žydais. Lietuvos policijos tradicijos neleido to toleruoti.

Dar gūdžiais sovietų laikais nykūs gandų kūrėjai ir nešiotojai visaip nebūtais nusikaltimais įžeidinėjo keturias Aleksandro dukras, nors NKVD tardytojai jau žinojo, kad jis – ne žydšaudys.

Aleksandras Kazlauskas-LCVA,F1436,ap.1,b.191,l.46

Suradome esminį dokumentą, kuris niekada nebuvo skelbtas. Jis patvirtina šio žmogaus humanizmą ir žmogiškąją atsakomybę. 1941 m. rugpjūčio 5 d. Aleksandras Kazlauskas pareiškime Jiezno policijos nuovados viršininkui, vėlesniam skrupulingam holokausto vykdytojui Vladui Bajerčiui, prašė jam sumokėti už ištarnautą laiką nuo 1941 m. birželio 25 iki liepos 22 dienos. V. Bajerčius  apie tai pareiškimu informavo Alytaus apskrities policijos vadą (LCVA, f.R-1436, ap.1, b.191, l.46). A. Kazlauskas atlyginimą markėmis gavo tik rugpjūčio 15 dieną. O kitą dieną jau prasidėjo ištisą mėnesį vykęs Jiezno žydų žudymas.

Aleksandro asmenybę, jo sprendimą atsukti naciams nugarą suformavo jo šeima, tikėjimas, tarpukario Lietuvos idealai. Jo dėdė pagal mamą, Lietuvos savanoris Simonas Stelmokas iš Jundeliškių kaimo, žuvo kovoje su bolševikais. Iki Pirmojo pasaulinio karo Aleksandras baigė Jiezno carinę valdinę mokyklą. 1921-1922 m. tarnavo 3-osios pėstininkų divizijos vado žinioje buvusioje antroje sapierių kuopoje, kuri pastatė ir pataisė senus nenaudojamus tiltus Alytaus-Jiezno, Jiezno-Stakliškių, Jiezno-Kaišiadorių ir Jiezno-Rumšiškių kelių ruožuose. Kaip pasakojo vyresnioji dukra Bronė Jusienė, jis pastatė senąjį Verbyliškių tiltą per Verknę. Nuo 1923 m. iki sovietų okupacijos 1940 m. birželį A. Kazlauskas tarnavo Zarasų pasienio policijos punkte. 1939 m., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Aleksandras jau buvo punkto vedėjas. 1939 m. rugsėjį jis padėjo internuotiesiems lenkams per Zarasų-Daugpilio sienos ruožą patekti į Rygą, o iš ten – į  vakarus. Sovietams užėjus, dirbo savo ūkyje, 1941 m. birželio 14-21 dienomis Morkapievėse slapstėsi nuo ištrėmimo. Prasidėjus sovietų-nacių karui, pagal Lietuvos laikinosios vyriausybės nurodymą, grįžo į policininko pareigas. Kaip matėme, jo lūkesčiai nepasiteisino, teko šio darbo atsisakyti.

Prie Stelmužės red

Pokaryje sovietų dėl tarnybos policijoje buvo ujamas, nepriimamas į darbą. 1949 m. įsidarbino Vinco Kudirkos kolūkyje (vėliau – „Tarybiniu keliu“, paskui pavadintam „Tarybine santaika“ – V. K.) sąskaitininku. Dar vėliau dirbo Jiezno lentpjūvėje, kolūkio sandėlininku.

Išaugino 4 dukras, sukūrusias tvirtas šeimas, turėjo daug anūkų. Žmogiškąją atsakomybę, užuojautą kitam žmogui išsaugojo visą gyvenimą. Buvo tikrasis patriotas ir tikrasis pilietis, įrodęs, kad alternatyva išlikti žmogumi net ir pragare buvo…

Tarnybos kolegų nuotraukoje – jis  pirmasis iš dešinės, nuotraukoje prie Stelmužės A. Kazlauskas pirmasis pirmoje eilėje iš kairės.

Autorius nuoširdžiai dėkoja už galimybę pasinaudoti nuotraukomis A. Kazlausko dukrai Vandai Gusienei, už įdomius gyvenimo faktus – dukrai Bronei Jusienei.

 

Istorikas  Vytautas Kuzmickas

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti