Gamtos mokslų magistro laipsnį turinčio mokytojo žingsniai specializuoto ūkio keliu

Gelbėkit vaikus

IMGP3837

 Jonas Kavaliauskas

 Su ūkininku Rolandu Aleksandravičiumi pirmiausiai susipažinau, kaip su aktyviu Prienų krepšinio komandos sirgaliumi, kurio sūnus Bartas vieną sezoną atstovavo KK „Prienai“ komandai. O šiemet, per „Metų ūkis 2019“ konkursą, Rolando Aleksandravičiaus ūkis buvo pripažintas geriausiu Prienų rajone.

Tada ir gimė idėja nuvykti į ūkį ir geriau susipažinti su ūkininku bei jo veikla.

Važiuodamas į Skrynupio kaimą ir ieškodamas Meškinės gatvėje įsikūrusio ūkio, nežinojau, jog anksčiau čia buvo Meškinės kaimas, o ūkininko sodybą supa žemės sklypai, priklausantys Rolandui ir Auksei Aleksandravičiams.

80 ha žemės, tarp kurių 70 ha nuosavos žemės sklypai, užsėta įvairiomis žolėmis ir žieminėmis grūdinėmis kultūromis. Būtent žolių sėklų auginimas ir sudaro Rolando Aleksandravičiaus ūkio veiklos pagrindą.

IMGP4692

Šiame krašte ūkininkauti pradėjo Rolando senelis Antanas, kurį į šiuos kraštus atvedė meilė. Kare žuvusiam Antano broliui savanoriui buvo skirtas žemės sklypas. Šeima nutarė, jog jame šeimininkaus Antanas. Tiesa, atėjus Tarybų laikams ūkininkavimas baigėsi. Po Nepriklausomybės atkūrimo Antano turėtą žemę atgavo septyni jo vaikai, tarp jų ir Rolando mama Marijona. Joje pradėjo ūkininkauti tėvas Stasys, kuris Tarybų laikas dirbo šiame krašte veikiančiuose kolūkiuose.

Rolandas, 1991 metais baigęs III-ąją Prienų vidurinę mokyklą, įstojo į Pedagoginį institutą, kur įgijo geografijos ir biologijos mokytojo specialybę,  po to – gamtos mokslų magistro laipsnį. Deja, dirbti mokytoju jam taip ir neteko…

Su gyvenimo meile susipažino vakarėlyje

Baigdamas mokyklą Naujametinio žiburėlio metu Rolandas įsižiūrėjo į merginą vardu Auksę, kuri mokėsi toje pačioje klasėje iki Rolando atėjimo į ją. Tuo metu Auksė jau mokėsi Pedagoginėje mokykloje Vilniuje, bet grįždavo į savo gimtąjį miestą ir užsukdavo mokyklą. Šis grįžimas tapo reikšmingu jos gyvenime. Nematytas vaikinas pasisiūlė palydėti po vakarėlio į namus. O po kiek laiko susirado ją Vilniuje, kur jinai jau baigė mokslus ir įgijo darželio auklėtojos specialybę.

Taip jau išėjo, jog jau po pirmojo kurso baigimo Rolandas pasipiršo Auksei ir jie sukūrė šeimą. Pasak Rolando, tikrai ne iš „reikalo“, o iš meilės. Po devynių mėnesių šį pasaulį išvydo pirmasis iš trijų sūnų Gvidas, o vėliau gimė Bartas ir Rojus.

Po magistro mokslų baigimo Rolando šeima gavo galimybę išvykti į užsienį, todėl pedagogo karjera taip ir nebuvo pradėta. Grįžusiam į Lietuvą darbo mokykloje niekas nepasiūlė, o ir ieškoti nereikėjo, nes jo laukė tėvo Stasio ūkyje. Šiokiadieniais – darbai kaime, o poilsio dienas Rolandas praleisdavo Vilniuje su šeima. Laikui bėgant tėvas Stasys atsisakė ūkio darbų, o Rolandas, sulaukęs momento, kai jaunieji ūkininkai galėjo pasinaudoti parama, perėmė ūkį iš tėvo ir pradėjo jame šeimininkauti.

Anot Rolando, kai dauguma ūkininkų investavo į techniką, jis investavo į žemę. Kartu buvo įsigytas ir dabartinis namas, kuriame po rekonstrukcijos pradėjo gyventi su šeima. Taip gyvenimas tarp Vilniaus ir Skrynupio baigėsi.

Pasak pašnekovo, sėklininkystės ūkis – tai tikrai nišinė žemės ūkio šaka. Domėjimasis sėklomis prasidėjo dar kolūkių laikais, kai Rolandas lankėsi žolių sandėlyje, kuriame tiekėju dirbo tėvas. Tvarkytis ūkyje padeda institute įgytos biologijos ir gamtos mokslų žinios.

Dabar ūkyje auginamos 6 žolių sėklų rūšys bei grūdai, kurie tampa finansine atsvara, jei žolių sėklų auginimas nenusiseka ar šlubuoja realizacija. Per ilgus veiklos metus, anot Rolando, buvo visokių atvejų. Teko spręsti skolų problemas, susidurti su nesąžiningais pirkėjais.

Žolių sėklų auginimas turi savo ypatumų. Jų kūlimas prasideda liepos mėnesį, paskui džiovinimas, valymas, atskyrimas pagal funkcijas. Rolandas, kuriam padeda sūnus Gvidas, mano, jo atėjo laikas veiklos pajėgumus sutelkti vietoje, todėl gamyba perkeliama į patalpas šalia sodybos.

Rolandas, kuris aktyviai dalyvauja ūkininkų sąjungos Prienų skyriaus veikloje, pastebi, jog ūkininkai klaidingai vertina kooperacijos svarbą, kiekvienas stengiasi „išplaukti“ pats. „Traktorių maršas“ parodė, jog vienybės misija dar gyva, todėl nereikia prarasti vilties, kad ūkininkai susivienys ir bendromis jėgomis ne tik padės patys sau, bet ir paveiks valdžios sprendimus, kurie galėtų pagerinti verslo aplinką.

Dama_dama8

Rolando ir Auksės ūkyje galvijai nelaikomi, bet, kaip prasitarė pašnekovai, gali greitu laiku ir atsirasti egzotiški danieliai, kad džiugintų anūkus.

Reikia pripažinti, jog aplink sodybą atsiveria gražūs vaizdai, kurie parodo, jog ūkininkams svarbūs ne tik ūkininkavimo rodikliai, bet ir gamtos grožis.

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti