Europos paveldo dienos. Apie krašto istoriją turime žinoti ir žinias perduoti ateities kartoms

Gelbėkit vaikus

Vilija Čiapaitė

Skelbimas, pranešantis, jog rugsėjo 15–17 d. Jiezno bendruomenės centras vykdo projektą „Jiezno kultūriniam kraštovaizdžiui 525 metai“, suintrigavo daug ką. Moksleiviai, senjorai ir visi, besidomintys savo krašto istorija, buvo kviečiami dalyvauti pažintiniuose pasivaikščiojimuose po buvusios Jiezno grafystės palivarkus.

Po tris dienas trukusios pažinties su buvusia grafyste, pasidomėjau, ką būtų galima pamatyti ir tiems, kurie nedalyvavo – pabandyti nusikelti į tą laikotarpį.

Pirmoji kelionės diena

Terezantalis–Sundakai, Kalviai–Grikapėdis.

Sustojama Terezantalyje. Šį palivarką Antanas Pacas (Lietuvos magnatų Pacų giminės atstovas, herbo „Gozdava“ savininkas. Polocko kašteliono Kristupo Konstantino Paco sūnus iš antrosios santuokos su Barbora Oginskaite) užrašė savo žmonai Teresei Barborai Radvilaitei, kuri buvo Naugarduko vaivados Mikalojaus Faustino Radvilos (1688–1746) ir Barboros Zavišaitės (1690–1762), Lietuvos dvaro maršalkos Juzefo Scipio del Kampo (m. 1743) našlės, dukra.

Kelionė buvo tęsiama per Kisieliškių palivarką link Sobuvos, į Sundakų palivarką, Kalvius, aplankant ir Kalvių bažnyčią.

Apie Sundakų palivarką.  Apie jį sužinojau, jog jis atiteko po motinos Teresės Barboros Radvilaitės Pacienės mirties dukrai Juzefai Pacaitei, Lenkijos Kongreso karalystės senatoriaus–vaivados Tomo Vavžeckio žmonai. Beje, kalbama, jog Juzefos būta kuprotos ir labai nesimpatiškos, dėl ko tėvai skyrė jai didelį kraitį. Kaip sakoma, istorija nutyli, tačiau jos vedybos su Tomu Vavžecku buvo abipusiai naudingos.  Kadangi pati grafaitė buvo vadinama Babja Gura (Boba kalnas arba Boba su kalnu), ten esančiam kaimeliui buvo prilipintas pavadinimas Babiagura.

Iš Kalvių pro Jiezną kelionė vedė link Prienų. Šalia Verknės sodų buvo užsukta į Grikapėdį. Tai buvęs Jiezno dvaro pramoninis taškas. Čia buvo muitinė, tiltas, 2 malūnai, milo ir vilnų vėlykla ir karšykla. Išlikę malūno, užtvankos ir tilto liekanos.

Antroji kelionės diena

Antrosios dienos tikslas – Jiezno istorinis centras, senosios Jiezno kapinės ir čia palaidoti įžymūs žmonės.
Trakų gatvėje apžvelgėme Jiezno piliavietės ribas – nuo dabartinės Nepriklausomybės aikštės iki buvusių rūmų, nuo Jiezno ežero ir bažnyčios parkono. Pabandėme įsivaizduoti LDK didikų Pacų tėvonijos, rūmų teritorijos ribas.

Vėliau vykome į senąsias Jiezno kapines. Buvo apžiūrėta Teresės Barboros Pacienės rūpesčiu pastatyta barokinė koplyčia, vartai į kapines, išgirsta istorija, kada ir kodėl kapinės buvo iškeltos iš bažnyčios šventoriaus.

Koplyčios istorija siejama su Jiezno grafystės valdytojais didikais Pacais. Apie XVII a. grafo Antano Mykolo Paco rūpesčiu tuo metu miestelio senosios kapinės, buvusios prie bažnyčios (nuo Jiezno ežero pusės), iškeltos už tuometinės gyvenvietės ribų. Naujosios kapinės įkurtos apie 1765 m. Čia koplyčios statybą fundavo A. M. Paco žmona Teresė Radvilaitė–Pacienė (1710–1780), kuri palaidota Jiezno bažnyčios rūsiuose įrengtame Pacų giminės mauzoliejuje.

Tiksli koplyčios pastatymo data nėra žinoma, nes Jiezno parapijos 1782 m. inventoriuose rašoma, kad kapinėse šv. Kryžiaus koplyčia 1776 m. jau stovėjusi. Tuomet kapines juosė medinė, pušies rąstų tvora. Koplyčios pastatas buvo didelis, nuo pat žemės mūrinis, dengtas gontais, su nedideliu bokšteliu ant stogo virš priekinio frontono, su jame pakabintu varpeliu. Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis leido koplyčioje laikyti mišias šv. Kryžiaus Atradimo ir šv. Kryžiaus Išaukštinimo garbei numatytu laiku.

Mūrinėje koplyčioje buvo įrengtas altorius, reikalingi papuošimai, laikytos pamaldos. Po 1794 m. sukilimo, kuomet po jo apie 13 metų nevyko pamaldos Jiezno bažnyčioje, manoma, nukentėjo ir koplyčia. Iki Pirmojo pasaulinio karo kapinių akmeninėje tvoroje įrengtuose originaliuose vartuose su varpine kabojo varpas. Tarpukariu vykdavo retos proginės pamaldos.

Vietos gyventojai atsimena, kad koplyčios rūsyje per karą buvo slepiami ginklai. Vėliau koplyčia buvo apleista, nyko, buvo įlūžusios grindų lentos. Paskutiniais sovietmečio metais buvo remontuota.

Taip vaikščiojant buvo aplankyti garsių žmonių kapai bei uždegtos žvakelės.

Aplankėme Lietuvos savanorių kapavietę. Taip pat apžiūrėjome prie ežero stovėjusios vandens elektrinės liekanas.

Trečioji diena

Jiezno šv. Arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčia. Tai barokinė, stačiakampio plano, (41×18 m), vienanavė, su kripta šventovė. Požemiuose buvo palaidoti Pacų ir kitų didikų palaikai. Dabar joje net trylika altorių. Ypač vertingos lubų ir sienų freskos, apie kurias ilgai pasakojo Vilniaus dailės akademijos menotyrininkė, Lietuvos dailės paveldo ekspertė Dalia Klajumienė ir archeologas Žygis Buržinskas.

Šiais metais Jieznui sukanka 525 metai, valstybės saugomo architektūros objekto šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios altoriui 350 metų ir 385 metai, kai palaimintąja paskirta Florentietė Marija Magdalena de Pazzi (LDK didikai Pacai kildino save iš senovės romėnų de Pazzi giminės). Kristupo Zigmunto ir Mykolo Kazimiero Pacų rūpesčiu Jiezno bažnyčioje šiai šventajai buvo dedikuotas altorius (dabar šv. Morkaus).

Beje, gali būti, kad Jiezne bažnyčia pastatyta dar XVI amžiuje. 1611 m. minima evangelikų reformatų bažnyčia, 1640 m. – katalikų bažnyčios inventorius. 1643 m. klebonui dovanoti 2 palivarkai, įsipareigota pastatyti mūrinę bažnyčią. Statymu rūpinosi Steponas Kristupas Pacas. 1655 m. ji buvo mūrijama, 1670 m. konsekruota (LDK kanclerio K. Z. Paco iniciatyva). 1645 m. Steponas Kristupas Pacas įrengė prieglaudą. XVIII a. pabaigoje įsteigta parapinė mokykla.

Kadangi daugelis nežino, kas yra palivarkai, pabandžiau išsamiau apie juos pasidalinti surinkta medžiaga.

Palivarkai, žinios apie juos

Palivarkas – tai dvarui priklausęs padalinys, dvarelis.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje palivarkai atsirado XV–XVI a. Čia ir visoje Lietuvos teritorijoje palivarkų itin padaugėjo XVIII a. plečiant ekonomijas ir prasidėjus manufaktūrinei gamybai. Palivarko sodybai stengtasi parinkti tokią vietą, kad gretimų kaimų valstiečiai galėtų patogiai pasiekti dirbamus palivarko laukus. Palivarkai smulkių žemvaldžių valdytuose dvaruose nebuvo kuriami. Kai kurie palivarkai tapo atskirais kaimais. Palivarką paprastai sudarydavo administracijos pastatas, ledainė, sandėlis, kumetynas, svirnas, tvartas, malūnas, dažnai po kelis. Vėliau juose atsirado gamybinės dirbtuvės, alaus bravorai ir kt.

Taigi trijų dienų kelionė istorija baigėsi. Daugeliui ji puikiai įsimins, nes sužinoti apie tokius užmarštin nustumtus įvykius labai smagu, tačiau, manau, atgaivinti tokius pasakojimus, pateikti informaciją reikia nuolat. Juk ir taip mūsų šalies istorija tokia nusmailinta, nyki. Be abejo, mes ir patys prie to prisidedame, nes nenorima investuoti, kad istorija būtų palikta ateities kartoms, kad kažkada didžiuodamiesi galėtume ne tik saviškiams, bet ir svečiams padovanoti istorinių pamokų akimirkas.

Organizatorių nuotraukos

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti