Ėjiku gali būti ne kiekvienas

Praeityje garsi sportininkė ėjikė Jūratė Šabasevičiūtė – Gasparavičienė, gimusi, augusi ir gyvenanti Birštone, savo gimtinei dovanojusi ne vieną Lietuvos jaunių čempionatų aukščiausiąjį apdovanojimą, su džiugesiu laukia šiemečio A. Mikėno memorialo ėjimo čempionato. Širdimi ji visuomet su sportininkais, kertančiais finišo liniją, kartu su jais džiaugiasi laimėjimais ir liūdi dėl nesėkmių, prisimindama ir savo pačios sportinę karjerą.

Ėjike Jūratė sako tapusi atsitiktinai, nors buvo judri ir sportuoti mėgo jau nuo pradinių klasių. Ji troško tapti balerina arba gimnaste, bet, juokauja, treneris Jonas Juozaitis „apgavo“, prižadėjęs, kad atėjusi į treniruotes ras tai, ko norės. Nei balerina, nei gimnaste Jūratė netapo, tačiau treneris, įžvelgęs jos galimybes, ėmėsi mokyti sportinio ėjimo. Valinga ir ištverminga mergaitė pateisino jo viltis, nes jau po kelių mėnesių pirmuoju pasirodymu respublikinio lygio varžybose tapo prizininke, o jėgų ir gerų pasiekimų ji turėjo tiek, kad būdama 15 metų buvo pakviesta į suaugusiųjų rinktinę. Jūratė buvo tarp pirmųjų sportinį ėjimą kultivavusių Lietuvos moterų – trijų alytiškių ir trijų birštoniečių. Tiek su jauniais, tiek su suaugusiaisiais jai teko apkeliauti nemažai buvusios TSRS šalių, dalyvauti įvairiuose čempionatuose, spartakiadose, kur parodė išties puikius rezultatus. Vis dėlto, sportinis gyvenimas pareikalavo ir tam tikrų aukų – buvo sunku mokytis, tekdavo po mėnesį ir ilgiau gyventi karšto klimato šalyse, tokiose kaip Kirgizija ir Uzbekistanas, o pripratimas prie pasikeitusių sąlygų atimdavo nemažai jėgų, taip reikalingų sportui. Sportininkai ne tik treniruodavosi ir varžydavosi, bet ir aplankydavo žymias ir svarbias svetimų šalių vietas, todėl dabar ji su ilgesiu ir nuostaba prisimena ją sužavėjusį Isyk Kulio ežerą, Kaukazo kalnus, įdomius svetimšalius. Visa tai Jūratė aprašė kelionių dienoraštyje, kuriame įamžino savo pasiekimus, tuometinius įvykius. Kitokio gyvenimo tada net neįsivaizdavo, viskas buvo įprasta kaip duona ir sviestas – mokykla, kasdienės ir sunkios treniruotės, kelias dienas vykstančios varžybos.

J. Gasparavičienės manymu, didelę įtaką birštoniečiams sportininkams turėjo ir tebeturi treneris J. Juozaitis, didžiulis sportinio ėjimo entuziastas, nuoširdumu ir užsidegimu mokantis patraukti vaikus į sportą, skatinantis siekti kuo geresnių rezultatų. Žinoma, anot Jūratės, ne kiekvienas pajėgia būti ėjiku, nes tenka įveikti ilgas, nuo kelių iki keliasdešimties kilometrų distancijas, atkentėti kojų skausmus, apavo pritrintas pūsles, kovoti su savimi ir įveikti pirmiausiai būtent save. Ėjikui reikalinga stipri sveikata, kantrybė ir valia, griežta dienotvarkė ir nusiteikimas, jog gali pasiekti užsibrėžtą tikslą. Tokias nuostatas Jūratė sako diegianti ir savo vaikams, kurie taip pat sportuoja, o gautus medalius kabina ant sienos, kur puikuojasi ir mamos iškovoti trofėjai. Nors pati ji jau seniai nesportuoja, bet ryšių su draugais nenutraukė, labai domisi jų gyvenimais ir pasiekimais. Nenutrūko ryšiai ir su Birštono sporto centru, kur buvusi sportininkė yra dažna viešnia ir pagalbininkė, padedanti organizuoti varžybas, ieškanti joms rėmėjų. Juk ji puikiai žino, kaip svarbu sportininkui būti pastebėtam, įvertintam ir apdovanotam už aukojamas jėgas, už save ir kitus džiuginančius rezultatus. Todėl ir dabar, ir ateityje Jūratė žada būti tarp tų, kurie gerai atsimena savo sportinį kelią ir visomis išgalėmis stengiasi padėti kitiems sportininkams bei juos ruošiantiems sporto centro treneriams, taip atsidėkodama už turtingą ir įdomią savo praeitį.