Žmogaus gyvenimas kupinas netikėtumų, nuostabių staigmenų ir įsimintinų susitikimų. Mūsų keliai kartais susikerta, ir tie susikirtimai dažnai ilgam įsirėžia į atmintį ar net ją pakeičia, įneša naujų spalvų į mūsų gyvenimus. Kaip tik tokia buvo lapkričio 14-ąją Birštono TAU studentų pažintis su fotografu, keliautoju, menininku Ričardu Anusausku, aplankiusiu 170 valstybių, surengusiu daugybę fotografijų parodų, sukūrusiu dokumentinį filmą „Keturi metų laikai“ ir t.t.
Manau, kad nė kiek nesutirštinsiu spalvų sakydama, kad klausėmės sužavėti, nuščiuvę ir negalėjome patikėti, jog vienas žmogus gali tiek daug nuveikti, pamatyti, būti toks visapusiškas: kurti dainas, muzikuoti, vadovauti verslui, keliauti, fotografuoti, meistriškai bendrauti su publika, puikiai valdyti informacines technologijas ir pan.
Kiekviena fotografija – savita istorija, kuri tuoj pat patvirtinama filmuota medžiaga. Klausėmės nuotraukų „Mombaso angelo“, „Majų princesės“, „Gyvačių žmogaus“ ir kt. atsiradimo bei jose įamžintų herojų istorijų. Apstulbome sužinoję, kad Ričardo vos nesudraskė juodasis dėmėtas leopardas, kai bandė jį nufotografuoti. Dar baisiau išgirsti, kad fotografas vos išnešė sveiką kailį, sprukdamas nuo trijų kobrų iš olos. Čia jam pasitarnavo fotoaparato blykstė. O kokios įdomios buvo storalūpės beždžionės paieškos! Visas pasakojimas man tiesiog panašėjo į vaikystėje dievintus Ž. Verno romanus. R. Anusauskas džiaugėsi, kad jo nuotraukose aiškiai matomi net žvėrių ir paukščių antakiai. Kaip jis sugebėjo prieiti taip arti? O gal pasitelkė nepaprastai gerą aparatūrą?
Vaizdai iš Lietuvos ne mažiau kvapą gniaužiantys. Netikėjau, kad mūsų krašte galima sutikti tiek daug fantastiškų elnių, galingų briedžių, sunkių ir orių stumbrų, stebėti kurtinių tuoktuves ir pan. Be galo sužavėjo pasakojimas apie žmogų, kuris moka kalbėtis su paukščiais ir žvėrimis. Matėme filmuotą medžiagą, kuri tai įrodė.
Baigiantis daugiau nei dviejų valandų susitikimui, niekas nenorėjo skirstytis. Sužavėti žvelgėme vieni į kitus, o galvose knibždėjo milijonas klausimų. Aišku, nedrįsome dar ilgiau varginti gerbiamo R. Anusausko, kuris be galo noriai dalijosi įspūdžiais ir savo patirtimis. Tikimės, kad dar susitiksime, dar galėsime sulaikę kvėpavimą klausytis apie nuostabius nuotykius ir užburiančias šalis, žavėtis nepaprastai įdomiu žmogumi, kuris viską sugeba įveikti: kelionių sunkumus, biurokratijos pinkles, abejones ir baimes. Sužavėjo Ričardo mintis apie tai, kad jei kažko labai sieki, stengiesi, tai anksčiau ar vėliau ateina. Neabejoju, kad daugelis iš mūsų pagalvojo, jog dažnai kažkas nepavykdavo dėl to, kad per mažai stengiamės.
Birštono TAU dekanė A. Ferevičienė
