Dvyliktojo plenero „Parafrazės” darbai ir nuotykiai

_IGP6575

 

Kai prieš metus Davatkyne susitikau su Danguole Lincevičiene, ši užsiminė, jog kitais metais galėsiu dalyvauti dailininkų plenere. Tada labai nudžiugau. Ištisus metus gyvenau ta svajone ir štai, plenero kuratorius, vadovas dailininkas Petras Lincevičius atsiuntė žinutę, kada vyks pleneras ir kad esu kviečiama. Truputį pradėjau nerimauti. Juk jame dalyvaus jau ne vieną maišą druskos sulaižę dailininkai, o čia aš, dar tik tik iškepta.

Rugpjūtis, dūstantis nuo kaitros ir davatkėlių trobeliukės, tarsi išsigandę nuo nedidelio būrelio žmonių judėjimo, baltomis langinėmis pridengę akis dairėsi. Tačiau tik pirmas toks įspūdis. Kiekvienas atrado savo vietelę, kur mūzos nutūpę ant peties dalino savo idėjas.

Pušyse snapą galando genelis, primindamas, jog aplink verda gyvenimas, nuo kaitros alpstančios gėlės vis dar bandė šypsotis, o aplink Davatkyną šnarėjo ne laiku nudžiūvę žolynai. Atvykusi susipažinau su dailininkais, kurių būrelis vis didėjo. Danguolė parodė mano nakvynės vietą. Neaukšta, kirvarpų pragraužtais rąsteliais trobelė tiesiog užbūrė. Griebiau savo piešimo rakandus ir laukan. Reikia atsigriebti, reikia piešti! Juk laikas toks trapus – nesinorėjo plenero uždarymui pateikti vos keletą darbelių. Pieštukas, akvareliniai dažai tarsi suokalbininkai vertė dirbti be atokvėpio… Pozuotojos – gėlės vis lenkė žemyn lapelius, tad pagriebus laistytuvą bandžiau jas „reanimuoti”.

Kiekvienas dailininkas turi savo erdvę, savo mintis, savo dvasinį pasaulį.

Aušra Andziulytė ant skardos tepė dažus ir atsitraukdama vis bandė padaryti tikslius ir meniškus potėpius, Gintarė Marčiulynaitė bandė prakalbinti drobę, kurioje nusėsdavo vaizdiniai iš regėtų ir esamų vaizdinių, pavėsyje savo mini dirbtuves įkūrusi Akvilė Poškutė vis bandė pakalbėti su spalvomis, kurios po kiekvieno potėpiais išryškindavo savo vaizdinius.

Savo stiliumi žavintis Eimutis Markūnas tarsi laboratorijoje eksperimentavo spalvomis ir jo darbai įgaudavo tokio abstrakcinio šarmo, jog po kiekvieno pažiūrėjimo norėjosi juos analizuoti. Pats P. Lincevičius, tarsi žinodamas, kokių spalvų reikia, lengvais potėpiais „atstatydavo” Davatkyno trobeles, suteikdamas joms žavesio.

Kiti gi plenero dalyviai savo darbus darė namuose, kaip ir Rimantė Butkuvė, kurios išdrožtai šventųjų šeimai turėjo būti pagamintas nameliukas, o Remigijus Straigys sėkmingai darbavosi, gamindamas iš medžio paukščio skrydžio skulptūrą, kuri nutūpė paskutinėmis minutėmis prieš plenero uždarymą. Alfonsas Vilpišauskas, ilgą laiką kuravęs plenerus Davatkyne, atvykti negalėjo, tačiau jo darbai kalbėjo patys už save.

Likus kelioms dienoms iki plenero uždarymo, kaip viesulas į Davatkyno ramybę įsiveržė grafikas Romualdas Čarna. Linksmas, žodžio neieškantis kišenėje ar užantyje, įnešė šurmulio į ramią ir tyla alsuojančią erdvę. Tylus ir susikaupęs R. Treigys čia tyliai sėdėdavo, čia dingdavo už tvoros. Jis buvo visiška priešingybė Romualdui. Šiame šurmulyje vis pasirodanti Aldona Ruseckaitė priversdavo atsitraukti nuo darbų ir pailsinti akis bei galvas.

Edukacinės pamokos

Pirmadienio ryte į Davatkyną atėjo suaugusieji, kurie norėjo pasijusti plenero dalyviais. Kiekvienas gavo po rėmą, aptrauktą drobe. Ir prasidėjo kūrybinis procesas. Vieniems sekėsi geriau susigyventi su dažais ir teptuku, o kitiems tarsi koks velniūkštis traukė už rankos, neleisdamas vaizdinius perkelti ant drobės. Tačiau čia pat buvo kantrus ir atkaklus vadovas Petras. Jis aiškino, kaip reikėtų maišyti dažus, tepti ant drobės. Suaugusiųjų edukacinėje pamokoje sėkmingai jaukinosi dažus ir teptuką poetė A. Ruseckaitė.

Po keleto dienų tokiu pat principu tapytojo duonos paragauti bandė ir jaunieji dailininkai. Jiems kantrumo tikrai nestokojo vadovas P. Lincevičius. Jo ėjimai nuo vieno prie kito buvo tarsi išmoktas eilėraštis, o pauzės reiškė pamokymus, kaip įsijausti, pajusti, patepti.

Beje, bendri pietūs tikrai buvo nuostabūs, nes kartu sėdėti prie bendro stalo ir kalbėti apie meną, laidyti linksmus juokelius – tikras didelės šeimos susibūrimas.

Poilsio akimirkos – tarsi pramoga

Tačiau dar aš norėčiau papasakoti ne tik apie darbus, bet ir poilsio akimirkas.

Nors dienos alinančiai karštos, tačiau pasitaikyk tu man, ryte dingo elektra. Vadovas pranešė, jog iki 18 valandos jos nebus. Šaunu, kad vandens yra, tad buvo nutarta, jog kursime lauželį ir kaisime arbatinį, kad būtų kur išsivirti arbatos ar kavos. Vieningai buvo renkami sausuoliai ir smagiai spragsinti ugnis užvirino vandenį. Kad būtų saugu, ugnelę kūrenome šašlykinėje. Taip sėkmingai arbata ir kava buvome apsirūpinę. Kuomet būdavo pats darbo įkarštis, Aušra Andziulytė, šaukštu barškindama į pakabintą keptuvą, kviesdavo pietų. Čia šeimininkės maitino gardžiu, nepakartojamu valgiu. Srėbėm sriubą, kimšom į pilvus balandėlius, kotletus su įdaru, varškės apkepą. Po tokių pietų taip norėjosi išbučiuoti šeimininkėms abu žandus!

Ir štai ketvirtadienio popietė. Susigrūdome į automobilius ir patraukėme Alytaus link į Gintaro ir Marijos Mikulevičių sodybą. Ilgai nelaukiant specialiu keltu vieni buvo nuleisti iki pat prieplaukos, kiti gi pėstute, pasilaikydami už virvės – turėklo leidosi ten pat. Susirinko nemažas būrys šilavotiškių, draugų, kurie sulipo į plaustą „Dubis”. Lengvas postūmis ir plaukiame tingiai vandenis nešančiu Nemunu. Grožis, kuris supo, atėmė žadą. Čia pat girininkas Vidas Dereškevičius užkaitė puodą žuvienei. Pagalbininkės pjaustė komponentus. Juk Vidas žinomas kaip 2013 metų žuvienės virimo čempionas, tad puikiai žinojome, jog žuvienė bus puiki.

Kapitonas, pajungęs dugninę navigaciją, sėkmingai plukdė Nemunu, o mes sulaikę kvapą stebėjome pilkuosius garnius, paukštį – narą, kuris mums suplojus po vandeniu nunerdavo apie 5 metrus. Pagaliau stotelė – smėlio sunešta sala. Čia ekspromtu surežisuotas ir suvaidintas spektaklis „Marti”. Juoktis nepajėgiau, tik atsirėmusi į stulpą šypsojausi. Drąsuoliai pabandė perplaukti Nemuną. Nustebome, jog jis seklus, tačiau vietomis srauni srovė, pagavusi plaukikus, nunešė tolokai. Pagaliau plaukikai sugrįžo. Plaustas pajudėjo namų link. Žuvienė pradėjo kunkuliuoti. Štai čia ir supratome, jog tikrą žuvienę išvirti reikia ne tik suvokimo, bet ir įgūdžių. Maišė, dėjo visokius prieskonius, dar visokių užkeikimų įkomponavęs, Vidas pradėjo vaišinti žuviene. Kurie iš pradžių atsisakė, tačiau pamatę, jog valgančiųjų ausys nuo gardumo linksta – paprašė ir jiems įpilti, kad paskanautų.

Oi sriubelė, oi žuvienėlė! Čia jau kokas Vidas vertas pagyrų.

Kai saulė nusileisdama nuspalvino dangų nenusakomo grožio spalvomis, kai medžiai susiruošė pogulio, mes keltu sukilome į vaišingųjų šeimininkų sodybą. Namo grįžome laimingi ir pilni įspūdžių. Nusiprausę sugulėme, nes rytoj kita diena ir darbai, kurie laukė mūsų švarių minčių ir idėjų…

 

Vilija Čiapaitė

Taip pat skaitykite

1 komentaras

  1. žiūrovė

    „Kiekvienas atranda savo vietelę“ – rašo autorė. Iš tikro. Kiekvienas savitas, o visuma labai šauni. Duok, Dieve, ir toliau taip gyvuoti.