Šiais metais skaitytoją pasiekė dar viena Rimanto Greičiaus knyga – apysaka „Sugrįžimai“, deja, tik trijų šimtų egzempliorių tiražu (pernai gražių atsiliepimų sulaukė šio autoriaus prisiminimų ir apmąstymų knyga „Man nereikia likimo kito“). Jis, R.Greičius, tarybiniais laikais dirbo Priekulės vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoju, Klaipėdos mieste žurnalistu, redaktoriumi, o dabar tokias pareigas eina leisdamas laikraštį Prienuose. Ką jau ką, o mokyklos ir žurnalistų gyvenimo peripetijas jis žino ir gerai išmano. Šios apysakos anotacijoje rašoma: „Drąsus autoriaus žvilgsnis į skaudžiausius mūsų tautos išgyvenimus; tremtį, brolžudiškas pokario kovas…, įsipina ištikima draugystė ir niekšybės, sąžiningumas ir išdavystės.“ Mane labai sudomino, kaip autorius aprašo buvusiąją mokyklą, dauguma esame tos epochos liudytojai, galime sutikti ar prieštarauti,bet jis apysakoje pateikia sveiką mokyklos klimatą: „Mokiniai į mokytoją žiūrėjo kaip į vyresnį draugą, gerbė jį, o mokytojai žinojo, kad niekas rytoj neuždarys mokyklos, kad jiems garantuoti darbas ir atlyginimas. Taigi mokykloje vyravo ramybė, nebuvo jokios nervų įtampos. Dabar gi, mažėjant mokinių skaičiui, mokyklos uždaromos, kasmet mokytojai paranda pragyvenimo šaltinį – neturėdami garantijų, kad darbą turės ir rytoj, gyvena įtemptais nervais, dažnėja konfliktai tarp jų ir mokinių“. Procesus būti ar nebūti tenka išgyventi, ir mūsų rajone. Antai rajoniniame „Bangos“ laikraštyje mane „auklėjo“ dar kojų nesušilęs dabar jau buvęs savivaldybės administracijos direktorius Nerijus Galvanauskas , kad atseit nekuriu mokyklų ir darželių sunaikinimo strategijos, nesirūpinu biudžetu. Du dešimtmečius kūriau švietimo sistemą, o griauti – nepakyla ranka. Tai, žinoma, mūsų problemos, bet jos atsikartoja ir autoriaus apysakoje, tiesiog duria pirštu į akį. „Buvo kultūros namai – nėra jų. Uždarytas medicinos punktas. Nėra ir devynmetės mokyklos – ji dabar pradinė. Bet ir tos netrukus neliks – pirmiausia išbėgo jaunos šeimos, o seniai, kaip žinia, vaikų negimdys“.
Aš beveik visą gyvenimą tikėjau ir dar neprarandu tikėjimo žurnalistais, bet kai apysakoje randu redaktoriaus ir korespondento pokalbį, pasišiaušia ir mano žilas plaukas. „Užduotis tau labai konkreti, – sako redaktorius, – kokiais tik nori būdais iškapstyk tokį kompromatą, kad tas koją kitam kišantis būtų paguldytas ant menčių. Paguldytas, kad daugiau neatsikeltų“. Bet mane nudžiugina žurnalistas, kuriam redaktorius paveda tą užduotį. „Ne, redaktoriau, stogas man tikrai nevažiuoja. Važiuoja, manau, jis kažkam kitam. Negi mes, žurnalistai, jau daromės paperkami? Jei taip – baisu. Ne, kaip jūs pasakėte, srutas už pinigus aš tikrai niekam ant galvos nepilsiu. Ir degraduojančioje žurnalistikoje nebūsiu karys“. O redaktorius korespondento pusėn meta labai skaudžią repliką: „Negalvok, kad redakcijoj nėra protingesnių už tave. Parašys. O tu gali ubago lazdą įsigyti“. Susimąstai, kiek šiandien reikia dvasinių ir fizinių jėgų sąžiningam žurnalistui, o jo darbas taip pat susijęs su duonos pluta.Tai tokios mintys nejučiomis užplūsta skaitant apysaką, kurioje autorius palietė daug skaudžių mūsų istorijos temų. Deja, R. Greičiaus „Sugrįžimai“ tikrai nepasieks bibliotekų, tad norintiems perskaityti šią knygą belieka kreiptis į patį autorių tel. 8 650 70818.
Albinas Klizas, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys, Klaipėdos rajono savivaldybės Tarybos narys
