• Print  BANERIS kvitrinai 468x120 naujesnis

    LLS-Jakineviciene Palionis_480x120_ok

Dar didesnio angeliško sparno!

 Paulina Buzaite Prienu r. PKPolicijos pareigūnai – blogio įsikūnijimas ar asmenys, savo pareigas atliekantys užmerktomis akimis, ar valstybės tarnautojai, kurie atsakingai, atkakliai siekia savo užsibrėžtų tikslų, dirba piliečių labui, o kartais netgi rizikuoja savo gyvybėmis vardan kiekvieno iš mūsų gerovės?

Šiuolaikinėje visuomenėje yra nusistovėjęs negatyvus požiūris į policijos pareigūnų atliekamą darbą ir girdima daugiau nepasitenkinimo gaidų nei teigiamų atsiliepimų. Bet ar iš tikrųjų mus saugo tokie nedorėliai, kuriais mes negalime pasitikėti, negalime turėti galimybės jaustis saugiai ir ramiai vaikščioti savo mylimos žemės paviršiumi?

Mano teigimu, kiekvienas iš mūsų turėtume susidaryti savo asmeninę nuomonę ir atsikratyti nusistovėjusio stereotipo apie neigiamą policijos darbą, pažvelgti į policininko gyvenimą kitu žvilgsiu. Taigi, norėdama susipažinti su policijos „virtuve“ iš vidaus, nieko nelaukdama, pasirašiau sutartį dėl išankstinės praktikos atlikimo vasaros metu, ir savo požiūrį į policijos pareigūnų darbą formavausi pati, neklausydama aplinkinių replikų, „koks blogas žmogus tapsiu praktikos pabaigoje“.

Nekalbėsiu apie teisines žinias, kurių daug įgijau dirbdama su kompetentingais ir savo sritį išmanančiais policijos darbuotojais, nekalbėsiu apie įstatymų reikšmę mūsų gyvenime, bet norėčiau pasidalinti savo gyvenimiškomis pamokomis, po kurių galėjau teigti, jog esu pats laimingiausias žmogus pasaulyje.

Tikriausiai kaip daugelis, taip ir aš į naująjį savo darbą eidavau pasišokinėdama, su dideliu entuziazmu ir plačia šypsena, bet laikui bėgant mano laimės blyksniai pradėjo silpnėti. Iki praktikos policijoje buvau itin naivaus mąstymo žmogus – visada tikėjau, jog yra būdų sumažinti nusikalstamumą, pakeisti žmonių gyvenimo būdą, padaryti pasaulį šviesesnį, bet padirbėjusi policijos srityje supratau, kad galiu save lyginti su Don Kichotu, kovojančiu su vėjo malūnais. Sėdėdama tyrėjo kabinete bei dalyvaudama išvykose į mūsų miestelio apylinkes, turėjau galimybę ne tik padėti tirti nusikaltimus, dalyvauti ikiteisminiame tyrimo procese, bet ir pamatyti, kaip gyvena Prienų krašto žmonės, kuo vasaros metu užsiima vaikai, kokios aktualios problemos kamuoja šeimas.

Neabejoju, jog visi žinome, kad mūsų visuomenėje yra be galo sunkiai gyvenančių šeimų ar tiesiog vargingai, nežmogiškomis sąlygomis gyvenančių pavienių asmenų. Bet ar kada nors susimąstėme, kokia to priežastis ir kokios bus pasekmės ateities kartoms? Praktikos metu labiausiai šokiruojančios dienos buvo tos, kai matydavau žmones, kurie, dar būdami jauni, skaičiuoja savo paskutinius gyvenimo metus, kurie skęsta alkoholizmo liūne, kurie turėdami mažus ir nieko nekaltus vaikus jų atsisako ir palieka likimo valiai ar tiesiog girtuokliauja ir vartoja smurtą jų akyse. Pirmomis dienomis, kai išvydau tokio gyvenimo apraiškas, aš negalėjau suvokti, kad taip gali vykti realiame gyvenime. Aš supratau, kad kiekviename vargingame būste auga vaikai, kurių tėvai užaugo panašiomis ar dar blogesnėmis buities bei šeimos sąlygomis, supratau, kad ten auga vaikai, kurie neturi galimybės pajausti tikrojo laimės „skonio“, kasdien gardžiuotis skanumynais, kasdien išmokti vis kažką naujo, retkarčiais išgirsti žodžius, kurie motyvuotų kažko siekti ir eiti pirmyn, kabintis į gyvenimą ir gyventi apsuptam harmonijos bei meilės. Ne kartą galvojau, kokiais būdais būtų galima tokioms šeimoms padėti, bet atsakymas vertas gilesnio pamąstymo, kadangi dėl socialinių įgūdžių trūkumo yra labai sunku susikalbėti tiek su tėvais, tiek su vaikais. Sunku įsivaizduoti, kad per savo gyvenimo nesugebančius susitvarkyti tėvus vaikas neturės galimybių susipažinti su kitais gyvenimo modeliais, pamatyti, jog galima gyventi ir kitaip. Labai tikėtina, kad jis kartos savo tėvų gyvenimo būdą, ir čia atsivers užburto gyvenimo rato platybės. Taigi šioje vietoje atsakomybė tenka kiekvienam iš mūsų asmeniškai, nes tik mes patys renkamės: ar užsidėsime apatiško zombio kaukę, ar būsime tarsi „ramstis“, kurio pagalba asocialių šeimų nariai galės integruotis į visavertį gyvenimą, jei ne visiškai, tai bent iš dalies pajusti, kaip gali žmogus gyventi, o ne tik egzistuoti. Mes negalime pasirinkti savo šeimos, lygiai taip pat neturime teisės smerkti tų, kuriems likimo vėjai nebuvo itin palankūs. Reikia suprasti, kad kiekvienas žmogus yra be galo trapi būtybė – mes nežinome, kas mūsų laukia rytoj ar poryt, todėl atlikdama praktiką išmokau prioritetinę gyvenimo taisyklę, kad žmones turi išmokti džiaugtis pačiais paprasčiausiais dalykais, kurie gali reikšti tiesiog dalinimąsi gėriu, šypsenos švytėjimą, šeimos popietę kartu, bendrą maldą… Visa tai yra amžinos vertybės, kurios neišdildomai spurdės mūsų širdyse. Neatsukim nugarų tiems, kuriems reikia mūsų pagalbos. Ir jei norime, kad visa, kas vyksta aplink mus, spindėtų dar gražesnėmis spalvomis, belieka viską pradėti nuo savęs, nes net ir mažiausias darbelis mūsų pačių iniciatyva kažkam gali pakeisti gyvenimą 360 laipsnių kampu.

Praktikos metu pati asmeniškai stengiausi bendrauti ir padėti tiems žmonėms, kuriems reikalinga pagalba. Dalinausi su jais savo gana trumpa, bet vertinga gyvenimo patirtimi, stengiausi užpildyti jų tuščias socialines spragas, surengiau gerumo dienos akciją ir vaikams dovanojau jiems reikalingų ir lepinančių dovanėlių. Greitu metu tapsiu Prienų policijos rėmėja, tad žadu ištiesti ne materialios pagalbos ranką, bet tą, kuri galėtų sujungti idėjų kupinus, naujovių trokštančius policijos globėjus ir padaryti kažką naudingo bei prasmingo visuomenės labui.

Taigi norėčiau pasakyti, kad praktika Prienų policijos komisariate buvo nuostabus, sukrečiantis, ypatingas vasaros tarpsnis, kurio nepamiršiu dar ilgai. Kasdien vis nauji potyriai, neatrastos emocijos – štai tokios buvo mano dienos puikių kolegų apsuptyje. Sulaužiusi stereotipą apie „neveiksmingą, papirktą“ Prienų policijos komisariato įvaizdį, galiu drąsiai teigti, kad šioje mūsų miestelio įstaigoje dirba patys geriausi specialistai, kurie atlieka daug jėgų ir kantrybės reikalaujantį darbą, tad norėčiau palinkėti jiems dar didesnio atkaklumo, dar didesnių išbandymų ir dar didesnio angeliško sparno, po kuriuo jie saugiai priglaudžia ne tik pačius mažiausius, bet ir pačius didžiausius mūsų miestelio gyventojus.

 

Paulina Buzaitė,

Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto III kurso studentė,

Alytaus apskrities VPK Prienų rajono PK praktikantė

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti