Vilija Čiapaitė
Matiešionių kaimas, nusidriekęs puikiame gamtos kampelyje, kasmet nustebina ne tik savo grožiu, bet ir renginiais. Šie metai ypatingi. Birštono vienkiemio bendruomenės žmonės vėl susibūrė ir pakvietė į septintąjį klojimų teatro festivalį „Kur Nemuno mėlynas kelias”. Kaip žinia, Klojimo teatrų festivalis vyksta kas antrus metus. Taigi šį kartą festivalyje dalyvavo penki kolektyvai iš Koryčino (Lenkija, svečių teisėmis), Kelmės, Kaišiadorių, Birštono kultūros centro ir Birštono vienkiemio teatras.
Sodyba, kaip išsiilgusi motušė savo vaikų, sulaukė pilno kiemo svetelių. Kiekvienas buvo mielai sutiktas, apkabintas.
Prie pat įėjimo iškart buvo galima įsigyti V. Marcinkevičiaus pintų krepšelių nuo mažučiuko iki didėlesnio, masino šviežutis Karčiauskų bitučių suneštas medutis, buvo galima įsigyti jo, bet ir gaspadinės suspausto sūrio. O kaip be žolininkės ir įvairiausių sūrių gamintojos Birutės Laukevičienės? Ech, ne tik šio gerumo, bet ir antpiliukų galėjai įsigyti bei pasiklausinėti, kokias žolytes naudoti nuo negalios ar kitokių bėdų. O mane ypač sužavėjo Onutės Grybauskienės megztos pirštinės su nuostabiais tautiniais raštais, net ir kojinės. Nesusilaikiau – įsigijau, nes, kaip sakoma, Kalėdos netruks ateiti, o dovanoms tokių grožybių tikrai verta pasirūpinti!
Čia pat kieme susirinkusius pasitiko Tautkaičių kaimo kapelos „Sūduva” muzikavimas. Oi kaip buvo miela, nes nuo jų sutiktuvių muzikos kojos pačios kilnotis pradėjo!
Ir, be abejo, labai šaunu, kad tokius renginius visuomet aplanko Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė. Ji pasidžiaugė dalyvių ir svečių gausa.
Pirmasis pasirodė Koryčino miesto (Lenkija) senjorų teatras (rež. Bernard Bania) su Moljero komedija „Miestelėnas bajoras”. Kaip žinia, Moljeras gimė 1622 m. Paryžiuje. Tad spektaklis su humoro atspalviu puikiai atspindėjo to meto socialinių sluoksnių atskirtį ir norą iš žemesnio pakilti į aukštesnįjį. Beje, nesuprantantiems lenkų kalbos – buvo verčiama ekrane.
Ypač daugelį sujaudino Birštono vienkiemio teatro pasirodymas. Tai šimtmečio Dainų šventės „Vardan tos…” publicistinis vaidinimas „Kalboje – tautos stiprybė“ (rež. Beata Klimavičienė). Neįprastas, jaudinantis, vienijantis ir diegiantis gilią mintį, jog tautos stiprybė – kelias nuo pirmojo žodžio atsiradimo. Ne veltui mūsų senoliai sakė, jog reikia branginti kiekvieną gimtosios žemės lopinėlį, saugoti ir puoselėti gražiausias mūsų šalies ir tautos vertybes.
Kaišiadoriškiai su inscenizacija „Išvarytieji” pagal R. Granausko apsakymą „Juodas gaidys raudona uodega, vardu Jonas” (rež. Jonas Andriulevičius) palietė skaudžią dabartinę temą – tautos moralinę degradaciją, apie Lietuvą palikusius artimiausius žmones ir likusius čia gyventi. Spektaklyje kalbama atvirai, be vyniojimo į vatą, tačiau su vis dar rusenančia gerumo ugnele.
Birštono kultūros centro teatras (rež. Rimantas Jacunskas) scenoje pasirodė su J. Tumo-Vaižganto kūriniu „Žemės ar moters”. Pjesėje vaizduojamas tradiciniai lietuviško kaimo tipažai, būtent komiškoji jų buities pusė. Beje, piršlybos – vienas populiariausių ir komiškiausių lietuvių literatūroje vaizduojamų papročių. O režisierius su aktoriais Linu Grigaravičium, Laura Babravičiene, Skirmante Martusevičiene ir kitais puikiai tai perkėlė į sceną. Daugelis epizodų po spektaklio privertė ne vieną susimąstyti, jog tokios situacijos pasitaiko ir dabar.
Kelmės mažasis teatras susirinkusius pradžiugino pagal A. Čechovą vieno veiksmo pilna juoko komedija „Piršlybos”. Ką jau ką, tačiau A.Če chovas mokėjo puikiai perteikti gyvenimiškas istorijas su aštriu humoru. Komedijoje parodomas rusų bajorų gyvenimas, garbės ir naudos suvaržyto žmogaus piršlybos, pasišaipoma iš tuščių ir menkų ambicijų, užgožusių esminius dalykus.
Po kiekvieno spektaklio per pertraukas grojanti Tautkaičių kaimo kapela ir vaišingieji Birštono vienkiemio bendruomenės žmonės neleido liūdėti.
Čia taip pat buvo galima sutikti ir menininkus Ireną Mikuličiūtę, Sigitą Straigį, Vilių Ksaverą Slavinską, kuris vieną savo darbų padovanojo svečiams iš Lenkijos.
Taigi diena praūžė, pralėkė kaip viena akimirka, ir buvo smagu matyti daug žmonių, kurie mėgsta teatrą.
