Kai susilaukiau Nojaus, buvau 28 metų. Vaikelio abu norėjome, planavome, ruošėmės. Turbūt, mes, žmonės, taip labai bijome permainų, kad vis sakome – dar ne laikas… Mes dar neturime pakankamai didelių namų, mes dar neturime mašinos, kurioje tilptų vaiko kėdutė, mes dar neturim taupomosios sąskaitos, kurioje būtų pinigų ekstra atvejui, ir t.t. Iš patirties galiu pasakyti, tinkamo laiko niekada ir nebus. Tinkamas laikas bus tada, kada mes patys pasakysime – DABAR.
Penkias dienas per savaitę, 5 valandą ryto keldavausi į darbą. Kai grįždavau namo, būdavau pavargusi iki pirštų galiukų ir žinodavau, kad ryt bus tas pats. Būdavo dienų, kada galvodavau: „Pasaulis toks materialus, kad einu į darbą vien dėl to, kad valgyt nusipirkčiau. Norėčiau pasiimti knygą ir apsistoti kokioje negyvenamoje saloje, kad materialumas neegzistuotų“. Deja, tai tik svajonės.
O tada sužinojom, kad laukiamės. Turbūt, gyvenime kūne nebuvo tiek daug emocijų. Baimė, išgąstis, laimė, nežinojimas, kas bus, pamenu, ir verkiau, ir apkabinus dar visiškai mažą pilvuką, sakiau „LABAS“ tam žmogeliukui. Ir, aišku, atėjo linksmoji nėštumo dalis. Pykinimas, nuotaikų svyravimai, miego trūkumas. Kaip mano vyras dar vis yra su manimi, tai nežinau, nes porą kartų ir pati norėjau su savim išsiskirti. Ir žinot ką? O buvo verta. Gimdymas buvo labai ilgas, be galo skausmingas ir sekinantis, bet kai tą mažą būtybę uždėjo man ant krūtinės, aš nieko nebejaučiau, tik palengvėjimą, kad jį jau galiu laikyti ir prie savęs glausti, kad viskas baigėsi gerai ir kad nuo šiol mano gyvenimas įgijo naują prasmę.
Jei ir kelsiuosi 5 valandą ryto, tai tik todėl, kad Nojui reikės valgyti, o gal jis tik norės pažiūrėti, ar aš vis dar čia. Ir kai kažkada važiavau namo ir pamačiau liūdnus veidus metro, kurie žino, kad ryt bus tas pats, supratau, kad pagaliau gyvenimas įgavo kitą prasmę ir kiekvieną dieną ta prasmė bus didesnė, šypsosis ir netgi juoksis labiau, o vieną dieną atsisuks į mane ir pirmą kartą pasakys MAMA, o tada aš tik dar labiau suprasiu, kad buvo verta.
Mamos, kurios laukiasi pirmą kartą, jei Jums vis dar kyla abejonių, ar sugebėsiu, ar žinosiu, ką daryti, kai verks, kai skaudės, patikėkite ką tik šviežiai iškepta mama, kuri neaugo šeimoje ir neturėjo pavyzdžio, kaip tai reikia tinkamai daryti, Jūs viską mokėsite. Kartais pačios savimi stebėsitės ir galvosit: „O iš kur pas mane tokios žinios?“ Bet Jums pavyks. Bendraukite su kitomis mamomis, klauskite patarimų ir dalinkitės sava patirtimi, nes mes visos galime viena kitai padėti.
O šeimoms, kurios sako, kad dar netinkamas laikas. Galiu pasakyti, kad jis niekada ir neateis. Turbūt, žmogus tokia būtybė, kad jam visada norisi daugiau, tobuliau. Kai mes susilaukėm Nojaus, tik tada viskas sukrito į savus stalčiukus… Išsikraustėm į didesnius namus, išsikraustėm iš Londono, nusipirkom mašiną, kurioje vietos žymiai daugiau ir t.t. Linkiu neatsigręžti vieną dieną ir pamatyti, kad tinkamas laikas niekada ir neatėjo.
Žinau, kad tai yra „baisiausias“ mažas žmogus Jūsų gyvenime, kuris pakeis viską, bet patikėkite manimi, tie pokyčiai nebūtinai bus blogi. Juk bemiegės naktys kažkada baigsis, buteliukų ir rūbelių kalnai taip pat. O tada sėdėsite prie didelio kalėdinio stalo su krūva anūkų ir galvosite: „Į nieką šito nekeisčiau“.
Kaip sako kažkurioje reklamoje: TAKE IT FROM US YOU DOING (WILL DO) GREAT. Linkiu, kad šitie metai būtų kitokie.
Linkėjimai,
Diana
