Birželio pirmoji – diena, kuri priverčia kitaip pažvelgti į augančią šalies ateitį

Arijaus Jurevičiaus paveikslas

Vidmantas Venclovas

Birželio pirmoji – Tarptautinė vaikų gynimo diena. Tai dar viena proga kitaip pažvelgti į tuos, kuriems teks po kelių dešimtmečių toliau vairuoti mūsų šalį nepriklausomybės keliu.

Bet sustokim akimirksniui, numeskim beprotiško gyvenimo tempo, kurio kelyje mažai laiko lieka bendravimui su vaikais, naštą. Įsiklausykim į vaikų juoką, verksmą, išgyvenimus.

Deja, bet nei mokykla, nei šeimos neretai nepažįsta vaikų, kurie visą laiką supa jos. Nenagrinėsiu, kodėl taip yra, nes visi gerai žinome tas problemas, bet net žinodami bandom jų nematyti. Tiesa, yra išimčių, bet jų per mažai, kad tai taptų norma.

Gegužės 31 d. Vilniuje vyko vaikų konferencija „Lietuvos vaikų balsas“, kurioje vaikai, vaikinai, merginos iš visos Lietuvos skaitė pranešimus apie tai, kaip jie jaučiasi šitame pasaulyje. Tarp pranešėjų buvo ir prieniškis Arijus Jurevičius. Jo pranešimas „Savitumo paieškos ir aplinkos įtaka“ sulaukė nemažo dėmesio, nes pranešimo mintys buvo artimos daugeliui konferencijos dalyvių bei parodė, kokia stipri yra žodžio galia, išeinanti iš žmogaus sielos gilumos.

Pranešime išsakytos mintys ir džiugina, ir kartu baugina, nes parodo mūsų visų bejėgiškumą prieš vaikų pasaulį.

Arijus pranešimą užbaigė tokiais žodžiais: „Kiekvienas esame unikalus, vis kitoks ir savitas. Čia nėra taisyklių, nurodančių, kuo turime tapti, nes mums nereikia prisitaikyti prie kažko, kad galėtume išlikti. Turime mylėti, kad būtume mylimi, pasitikėti, kad mumis pasitikėtų, gerbti, kad vėliau gerbtų mus, mokėti paleisti, išdrįsti padėti. Tai mūsų laikas kurti momentus, kurie pakeis rytojų“. Bendraudamas su vaikinu po konferencijos, pagavau savo mintį, kad ir aš jo nepažinojau, nors gerai žinojau, kas jis toks. Mano akimis, tai buvo jaunasis dailininkas, kuriam atsiskleisti padeda mokytoja, menininkė Aušra Deltuvienė. O jo pasaulis, aplinka man buvo, kaip ir daugumai, svetima.

Pabandžiau suprasti, kas pastūmėjo jauną vaikiną imtis plunksnos ir savo gyvenimo matymą perteikti žodžio galia.

Arijus buvo atviras, nes, jo manymu, įvyko psichologinis lūžis jo paties pasąmonėje. Jis suprato, kad pats geriausias žmogaus pagalbininkas yra pats žmogus, jei sugeba pasinaudoti savo dvasios stiprybe. Man knietėjo sužinoti, ar jo atrasta žodžio galia – tai noras praplėsti savo meno kūrinių supratimo ribas ar savarankiškas kelias link žmogaus sielos ir gyvenimo prasmės pažinimo.

Jaunas žmogus, kurio akyse spindėjo toks džiaugsmas, lyg jis atrado naują dangaus planetą,  pasakė, jog jis mintis seniai bando dėlioti į savo gyvenimo pojūčių knygą, bet ne visada tai yra noras žodžiais praplėsti kūrinio supratimą. Pasak Arijaus, žodžio galia neretai pati renkasi savo atskirą kelią, nes jo dvasinis pasaulis kitaip negali.

Birželio pirmąją turėjau progą stebėti, kaip suaugusieji supranta Vaikų gynimo dienos svarbą. Buvau dviejuose renginiuose.

Birštone buvo pasidžiaugta, kad miestas turi gerai įrengtą vaikų darželį, jame dirba profesionalūs darbuotojai, situacija patenkinti ir tėvai.

O tas faktas, kad su vaikais atėjo pabendrauti ir savivaldybės merė N. Dirginčienė, rodo, jog jaunajai kartai kurorte skiriamas aukščiausio lygio dėmesys. Tokia išvada pagrindžiama ir tuo, kad Birštono savivaldybė iš savo biudžeto šeimoms už kiekvieną gimusį vaiką papildomai skiria vienkartinę 190 eurų išmoką. Šiuo metu savivaldybės vaikų darželius lanko apie 200 vaikučių.

Prienuose kultūros centro fojė taip pat buvo gražiai paminėta Vaikų gynimo diena. Įvairaus amžiaus vaikai surengė įsimintiną koncertą.

Deja, bet nei vienas iš Prienų rajono savivaldybės vadovų savo dienotvarkėje nenumatė laiko šiam renginiui.

Ir vėl grįžtu prie Arijaus Jurevičiaus minčių. Jaunas žmogus rašo „Kas mes? Vaikai, paaugliai, suaugę žmonės? Žodžio „vienodi“ čia nebuvo ir negali būti, nes mes skirtingi, tik skirtingi gali sukurti harmoniją. To nesuprantam, vis dar tikimės prisitaikyti, tapti kažkieno kopijomis, nes tada mums seksis“.

Mieli suaugusieji, įsiskaitykite į šiuos žodžius ir supraskit, kad vaikams būtina skirti daugiau dėmesio.

Vaikų konferencijoje Arijų lydėjusi menininkė Aušra Deltuvienė džiaugėsi, kad jis ieško naujų potyrių ir gyvenimo pažinimo kelių. Pasak jos, visur ir visada būtinas tęstinumas ir individualus vaiko pažinimas: „Esu laiminga, kad dirbu su Arijumi ir galiu būti jam šiek tiek naudinga“. A. Deltuvienės teigimu, pas mus dar per daug paviršutiniškumo, nenoro suprasti jauną žmogų, einama lengviausiu keliu – visiems taikomi vienodi bendravimo principai.

Deja, užbaigti straipsnį noriu perspėjama žinute, kurią siunčia jaunas žmogus Arijus: „Mes visi skirtingi, unikalūs, savaip nepakartojami, bet vienodai sužlugdyti.“