Vilija Čiapaitė
Penktadienio pavakarė. Kažkas iš vidaus stūmė, vertė vykti į Birštono Kurhauzą. Tikrai buvau pavargusi, nes ant spintelės puikavosi ką tik išvirta obuolienė, raudonskruosčiai mišrainės stiklainiukai magiškai švietė. Tačiau pasidaviau stūmimui ir susiruošiau į susitikimą su Birute Jakučionyte.
Ir štai aš Kurhauze. Susirinkusios moterys laukė viešnios, kuri turėjo atvykti. Pirmiausiai sulaukėme Timo Petraičio egzistencinės krypties psichoterapeuto bei supervizoriaus. Beje, jis veda įvairius mokymus ir seminarus, skaito viešus pranešimus. Dar neatvykus Birutei, jis prisipažino, jog yra perskaitęs antrąją autorės knygą „Mano karūna nematoma”.
Ir štai, atvyko ir pati Birutė Jakučionytė. Jos atėjimas tarsi sujungė visus visumon. Stiprus vilkaviškietiškas akcentas dar labiau nustebino, nes pati Birutė jau ilgai negyvena tuose kraštuose.
Tiesa, prieš susitikimą pasidomėjau, kas ji tokia.
Trumpai apie Birutę Jakučionytę
Birutė Jakučionytė. Ji yra daugybės visokių kitokių dalykų sugalvotoja ir organizatorė. Nuo 2013 metų pradžios gyvena Anglijoje su keturiais savo sūnumis Kristupu Pijum, Bernardu, Kostu Marijonu ir Teodoru. Drauge gyvena ir jos sesuo Rasa. Visi yra pagrindiniai visų šio dienoraščio pasakojimų herojai.
Taip pat ji groja gongais ir organizuoja garso terapijos sesijas „Gongo maudynės“, Draugų gongų naktis, vaikų amatų stovyklas, rengia rankdarbių dirbtuves moterims ir vaikams, turi savo internetinę suvenyrų parduotuvę ir siuva, mezga, kuria suvenyrus, organizuoja didžiausią respublikinį ekologijos konkursą „Kamštelių vajus“, veda paskaitas moterims, organizuoja projektą „Sumanios mamos erdvė“ ir taip toliau…
Beje, Birutė aktyviai dalyvauja Lietuvos gyvenime su savo visuomeninėmis veiklomis. Parašiusi dvi knygas „Moteris iš raudonos Audi” ir jos tęsinį „Mano karūna nematoma”.
Susitikimas su moterimi, kurios knygos gali atversti ne vieno žmogaus slaptus ir niekam nežinomus sielos akmenis
Birutė, pradėjusi pasakoti apie savo knygas, visų pirma pasakė, jog būtinai reikia skaityti abi, pradedant nuo pirmosios – „Moteris iš raudonos Audi”. Joje galima susipažinti su pačios autorės gyvenimu ir ėjimu link to, kuo ji yra dabar. Apie vyro ir moters santykių suvokimą, subtilybes, bendravimą su vaikais.
Antroji knyga „Mano karūna nematoma” tarsi nustumia uždangą toms moterims, kurios bando visa gyvenimą slėptis už skausmo ir paslapčių uždangos. Ji atveria akis, pasakodama apie gyvenimo smulkmenas, kurios ir dabar daugeliui TABU, kurias kiekviena bando uždengti, paslėpti savo pasąmonės užkaboriuose. Žiauri tiesa, kuri kaskart persekioja baisiausiuose nakties ir gyvenimo košmaruose, autorės knygoje „Mano karūna nematoma” priverčia pakelti galvas ir suprasti, kad nevalia tylėti, reikia kalbėti, taip apsaugojant kitas moteris, mergaites nuo tos gyvenimo painiavos, kurią sukuria gimdytojai, neleisdami vaikams tapti visaverčiais ir mylinčiais ne tik vaikystę, bet ir jaunystę, paauglystę.
Atvirai pasakodama apie savo išgyvenimus, Birutė netyčia nuvedė į mano vaikystės prisiminimus. Negalėjau klausytis, kalbėti. Tyliai nuskubėjau už salėje esančios kolonos ir verkiau, nes tuomet visi įvykiai, kurie mane persekiodavo naktimis, vyko tarsi sulėtintame filme. Tiesmuki Birutės pasakojimai neleido sustoti mintims ir tai, ką buvau mananti užmiršusi, atsivėrė, kaip pūliuojanti žaizda, skleisdama nemalonų kvapą…
Autorė pridūrė, jog „Knyga ne tam, kad mane suprastumėte, o kad suprastumėte save”. O kam tokios knygos reikėjo? Birutė, vaizdžiai gestikuliuodama rankomis, atsakė, kad „Pašalintume nustumtas skriaudas, neteisybę, kuri buvo akistata su vaikyste”.
O Timas Petraitis, perskaitęs tik antrąją knygą „Mano karūna nematoma”, tarsi uždavė retorinį klausimą: „Ar ji biblioterapinė? Ar ją galima duoti pacientams?” Jis prisipažino, jog ją pavadintų „Pykčio ir nuoskaudų knyga”, tačiau pritarė, jog šią knygą rekomenduotų jaunoms poroms, kurioms ji būtų vadovėlis, kaip vyrams nesielgti šeimoje, santuokoje.
Pats Timas prisipažino, jog skaitydamas knygą atrado, kad ir jis kartais taip elgiasi šeimoje. „Pykau, nes daug radau savęs. Tai puikybė, noras tapti fainu”. Vis tik jis sakė, jog „Gyvenime savo atvirumą reikia derinti su empatija”. Juk ne veltui yra sakoma, jog smurtas šluoja visa kultūrą. O tai labai trapu, ir šios dvi savybės taip arti viena nuo kitos.
Po gerą valandą trukusio knygos pristatymo ilgai negalėjau prisėsti prie kompiuterio, nes iš pagarbos Birutei norėjau viską sudėlioti į vietas, tačiau nepavyko. Jos atviras pasakojimas sujaukė visas vaikystės prisiminimų lentynas. O juk ne vienas turėtų, ką papasakoti, išlieti savo nuoskaudas, tačiau nenoras, baimė verčia ir toliau tylėti, nusinešant visas nuoskaudas į užmaršties skryneles. Juk būti tokiomis drąsiomis, kaip autorė, ne kiekviena gali. Baimė, pyktis, nusivylimas – visa tai trukdo būti savimi. O gal vieną kartą reikėtų pasakyti – smurtui ir neteisybei, žiaurumui ir susvetimėjimui NE!
O pabaigai tenoriu pacituoti Timo Petraičio prieš renginį pasakytus žodžius: „Jei vyrai perskaitys šią knygą, tuomet jie labiau supras moterį”.
