Birštono muziejus švenčia 45-metį

Čia susiduriame su praeitimi, čia galime pamatyti, apčiuopti, pajusti istoriją, čia gimsta pasididžiavimas savo protėviais ir jų darbais. Šiandienos muziejus tai nėra tylos, dulkėtų senienų ir pelėsio kvapo pritvinkusi vieta, jo misija ne tik priminti, bet ir išmokyti, pradžiuginti ir pralinksminti. Tai pastatas, į kurį verta užeiti ir nesinori išeiti, kur įdomu, jauku ir šviesu nuo čia sukauptų relikvijų ir juos prižiūrinčių žmonių dvasios.

Birštono muziejus šiemet mini 45-ąsias įkūrimo metines. Žinia, tai nedaug, palyginus su užsienio didmiesčių, sostinių gigantais, kai kurie jų gal jau ir šimtmečius mena, bet labai daug vieno žmogaus pasiryžimo ir užsispyrimo dėka atsiradusiai įstaigai, tapusiai kurorto gyvenimo šerdimi. Gausiam draugų, bičiulių ir istorijos mylėtojų būriui apie idėjos gimimą ir sunkų kelią į gyvenimą skaisčią gegužės 10-osios dieną pasakojęs muziejaus įkūrėjas mokytojas Petras Kazlauskas pažėrė daugybę malonių prisiminimų apie Birštoną prieš beveik šešis dešimtmečius, pakeliavo laiku ir erdve po jo žymiąsias vietas, vyriškio atmintyje sutilpo ir visos muziejaus atsiradimo peripetijos. Išties, nelengvai įsikūnijo mokytojo svajonė supažindinti krašto gyventojus su jų praeitimi, kelią ji skynėsi padedama įtakingų tarybinio meto žmonių ir nuolat puoselėjama mokytojo ryžto ir jo mokinių entuziazmo. Šiandien muziejuje, kuris įsikūrė dailioje „Ramunės“ viloje, vis dar galima išvysti prieš keturiasdešimt penkerius metus sudėliotas ekspozicijas, to meto meistrų pagamintas spintas joms ir, žinoma, P. Kazlausko ir jo mokinių surinktus eksponatus. Jie, pasak laikinai muziejui vadovaujančios Romos Zajančkauskienės, pasipildė ir vėlesniųjų istorijos mylėtojų dėka, bet ne taip gausiai, kaip norėtųsi. Senas pastatas, toks dailus išorėje ir viduje, vis dėlto jau linksta nuo amžiaus naštos, jau reikalauja rimto remonto, bet lankytojų, tos tikrosios muziejaus gyvavimo sąlygos, anot Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorės Aldonos Ruseckaitės, čia vis daugiau ir daugiau. Juos traukia ne tik kurorto praeitį rekonstruojančios parodos, bet ir čia vykstantys mokomieji užsiėmimai, kuriuose noriai dalyvauja ir vaikai, ir vyresnieji: „Medumi kvepiančios Kalėdos“, „Ką mena velykinio margučio raštas“, „Kaip gimsta vaško žvakė“ ir t.t. Meno mokyklos direktorė Laimutė Raugevičienė pasakojo, jog jaunieji ir vyresnieji kurorto dailininkai, muzikantai ir dainininkai yra nuolatiniai muziejaus lankytojai – nebe svečiai, o šeimininkų talkininkai, ateinantys čia kurti ir parodyti savo kūrinius bei papildyti renginius muzikos garsais. Labai gerai, pasak direktorės, kad artimi kaimynai, muziejus ir meno mokykla, tapo ir gerais draugais, turinčiais kuo vienas kitą nudžiuginti ir pasidalinti. Taip į sustingusią ekspozicijose praeitį įsilieja šiandiena, įpučiama šilta gyvybė ir judėjimas.

Konferencijoje, skirtoje muziejaus jubiliejui, savo mintimis ir prisiminimais pasidalijo ir kiti artimi birštoniečių kaimynai ir bendraminčiai: Prienų krašto muziejaus įkūrėja Antanina Aleknavičienė ir Kaišiadorių muziejaus direktorius Olijardas Lukoševičius, Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus, ilgokai buvusio Birštono muziejaus šeimininku, direktoriaus pavaduotojas Steponas Gečas. Muziejaus įkūrėjui, jo darbuotojams dėkojo ir daug gražių linkėjimų išsakė Birštono parapijos klebonas Jonas Dalinevičius, mero pavaduotojas Juozas Aleksandravičius, miesto kultūros, švietimo įstaigų, sanatorijų, Turizmo informacijos centro atstovai, kiti geri bičiuliai ir bendraminčiai. Šventės dalyvius muziejus pasitiko jubiliejaus progai skirtomis parodomis ir viltingais ateities pažadais dėl laukiančių pasikeitimų, kurie tikrai nudžiugins į šį jaukų pastatą ateinančius svečius. Juk keturiasdešimt penkeri – tai tik pati branda, pats metas judėti į priekį ir keistis.

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti