• Baneris_KVitrina_LVSO_Meilės lyrika_560x200  Stovyklos datos 06.13-06.17 07.11-07.15_ 07.18-07.22_ 08.01-08.05_ 08.08-08.12_

     

     

     

Birštono lazdos

!cid_ii_1420366967b61b3c

Turbūt nėra Birštone žmogaus, kuris nežinotų Vinco Laukevičiaus vardo. Tai ne tik Birštono krašto, bet ir viso regiono (rašė apie įvykius Jiezne, Prienuose, Alytuje ir kt. – V. K.) „20-ojo amžiaus enciklopedija“.

!cid_ii_141ffc11ebcf6771V. Laukevičius gimė 1912 m., ilgą laiką Birštone dirbo paštininku, buvo tvirtų patriotinių nuostatų, aktyvus jaunalietuvis, sporto klubo „Šarūnas“ organizatorius. 1946 m. su šeima jis buvo sovietų išvežtas į Vorkutą, vėliau į Intą, kur išlaikė sunkiausius išbandymus. Iš tremties grįžusiai Laukevičiaus šeimai buvo taikomas spaudimas, kėsinamasi į jo sklypo likučius. Prasidėjus ,,Katalikų kronikos “ spausdinimui, V. Laukevičius aktyviai prisidėjo prie Povilo Buzo bute – spaustuvėje dauginamos pogrindinės literatūros platinimo. 1987 m. rugpjūčio 23 d. V. Laukevičius kartu su žmona Jadvyga nepabūgo dalyvauti mitinge Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo.

V. Laukevičius mirė 2003 metais. Jo parašyti atsiminimai jau yra išleisti trijose atsiminimų knygose: „Vincas Laukevičius. Meilė Lietuvai –nusikaltimas“, „Ir aš turėjau savo vaikystę“ ir „Gelbėk  mus nuo pikto“. Visos prisiminimų knygos yra išleistos 2010 m. Vilniuje. Prie jų išleidimo yra daug prisidėjusi laisvės kovotojo dukra Vida Laukevičiūtė – Ašmantienė ir žentas, profesorius, habilituotas daktaras  Leonas Ašmantas. Šių artimųjų žmonių dėka į Birštono muziejų buvo atiduoti V. Laukevičiaus prisiminimų rankraščiai, iš viso 18 knygų.

!cid_ii_141ffbc72037ab75

Šiuose rankraščiuose  paliesti vaikystės, jaunystės, tremties, svarbiausių 20 a. istorinių laikotarpių apybraižos. Mus labai sudomino autoriaus pasakojimas apie mūsų etnografinį paveldą – Birštono lazdas. V. Laukevičiaus knygos išleistos nedideliu 200 egzempliorių tiražu, ne visi jas yra skaitę. Tad nusprendėme šią įdomią temą pateikti platesniam skaitytojų ratui. Lazdų drožinėjimas buvo paplitęs plačiame regione, tačiau čia, Birštone, ši veikla įgijo tikrąjį prekybinį statusą. Gal šios mintys suteiks stimulą bandyti atgaivinti šį amatą, o gal bus ir  impulsas naujai muziejinei edukacijai plačiame regione.

Dori Birštono vaikų siekiai ir konkurencija

!cid_ii_141ffbe57c25ab39

Vincas Laukevičius, kaip ir kiti vaikai, matydami vargstančius tėvus, nuo mažens siekė užsidirbti pragyvenimui. Vieni  ganė gyvulius, rinko uogas, grybus, riešutus, gaudė žuvis ir nešė jas poilsiautojams ir už tai uždirbdavo pinigą. „O mes vaikai, kurie neturėjome ko ganyti, sugalvojome gaminti pasivaikščiojimui lazdeles“ (Vincas Laukevičius. Prisiminimai. Birštonas, 1983, p.137). Tai atsitiko, pasak V. Laukevičiaus, jau  1926 metais. Anot prisiminimų autoriaus, „Ir aš jaučiausi laimingas, kad galėjau nors kiek savo mamai palengvinti su menku uždarbiu, dirbdamas lazdeles. Iš pradžių nelabai kokios buvo tos mūsų lazdelės, bet jomis susidomėjo ir noriai pirko. Mes labiau domėjomės uždarbiu, tai stengėmės savo gaminius tobulinti ir gražinti, kad tik daugiau gautume išparduoti ir tuo pačiu daugiau gautume pinigų. Ir kiekvienas stengėmės savo išradingumais vienas kitą pralenkti, kad tik gražesnę ir įvairesnę  lazdelę pagamintume, kad rinkoje būtų geresnis pasisekimas. Užvirė tarpusavio konkurencija, kuri greit virto ir kainų konkurencija. Tokia konkurencija padarė mūsų prekybai daugiau žalos negu naudos.“ (Ten pat, p.138). Vėliau susidarė taip vadinami prekybos„sindikatai“, kuriuose buvo  ieškoma būdų lazdelių gamybai gerinti ir tobulinti bei neleisti kainų konkurencijos.                                   .                                               !cid_ii_141ffc03b2490db1                    

Lazdelių  gaminimo technologija

V. Laukevičius prisiminimuose rašė: „Lazdelėms naudojome šaltekšnio medelius, o jų apsčiai augo raiste prie Žvėrinčiaus miško. Šaltekšnio žievė buvo tinkama pjaustymui, o pati mediena turėjo baltą spalvą, kuri tiek vėliau virsdavo švelniai gelsva spalva. Žievė leisdavosi lengvai raižoma, todėl išmarginti lazdelę netrukdavo nė valandos.                                                                                                                                                                Daugiau laiko trukdavo, kol raiste tų lazdelių pripjaudavome ir parsinešdavome. Jeigu pripjauni kokius 24 ar 26 vienetus, tai susidaro gana storas medžio kūlys, kad vos pajėgi užsikelti ant pečių“ (Ten pat). Dar pasitaikydavo lazdelių, kurias reikėdavo ir išbrokuoti. Darbo grafikas, anot autoriaus, buvo tikslus ir sistemingas: „Pirmadieniais ir trečiadieniais eidavome į raistus žaliavos, t.y., pačių lazdelių pripjauti ir parsinešti. Antradieniais ir ketvirtadieniais parsineštą medieną ruošiame gamybai. Kuriame laužą, kaitiname vieną galą lazdelės ir, įkaitinus ant specialiai paruošto kuolo, lenkiame ir džioviname. Penktadieniais ir šeštadieniais buvo lazdelių apipavidalinimas. Sekmadieniais po pietų išeidavome į parką su glėbiais gaminių uždarbiauti“ (Ten pat, p. 139).

!cid_ii_1420366151f69d07

Rankenų išlenkimas

Labai sudėtinga buvo išlenkti lazdos rankeną. Iš pradžių tai buvo daroma, sukūrus laužą ir kaitinant lenkiamų lazdų galus: „Bet tai buvo labai nepraktiška, nes vienas turėjo įkaitintą lazdos galą laikyti, o antras lenkti aplink kuolą. Toks darbas buvo nepatogus ir per daug varginantis, nes reikėjo trim dirbti. Vienam laikyti už vieno galo, kitam lenkti aplink kuolą ir trečiam išlenktą rankeną surišti, kad atgal neišsitiestų“ (Ten pat). Tačiau V. Laukevičius buvo  išmoningas: „Prisiminiau, kad senelio kalvėje dar yra užsilikusių visokių gelžgalių. Pasirausęs po krūvas to metalo liekanų, radau keletą kukių (kablių), ant kurių kabindavo durų vyrius… Tokį kablį įkaliau į kuolą taip, kad būtų galima įkaitintą galą lazdos užkabinti ant kablio ir, be niekieno pagalbos, lazdelę aplenki aplink kuolą ir pats vienas suriši“ (Ten pat, p. 140).

Lazdelių  raštai

!cid_ii_142036714107860e

„Marginant irgi reikėjo įdėti nemažai fantazijos, todėl kiekvienas stengėsi pats sukurti kokį nors įvairesnį raštą, kad kiekvienas iš mūsų būtų šioks toks kūrėjas, o paėmus apskritai, tais raštais mes naudojomės visi“ (Ten pat). V. Laukevičius prisiminimuose pripažįsta, kad jis sukūrė daugiausiai raštų: „Man tai geriausiai sekėsi. Užtekdavo tik pažiūrėti į mamos išaustą ar dar audžiamą lovatiesę ar staltiesę bei rankšluostį, tuojaus panašus raštas puikavosi ir lazdelėje“ (Ten pat, p. 141).                                                                 

Raidžių pjaustymas

!cid_ii_142036783b53f204

„Antraisiais mūsų lazdelių gamybos metais pabandžiau išpjaustyti raides ir metus. Šis sumanymas man iškilo todėl, kad kažkur teko pamatyti porcelianinį indą vandeniui gerti, su lenkišku užrašu „Birštono prisiminimui“, ar panašiai. Žinoma, tas bandymas neblogai pavyko, ir vasarotojai labai noriai tokias lazdeles Birštono prisiminimui pirkdavo. Iš pradžių išpjausčiau „Birštonas“ ir metus, vėliau „Birštono kurortas“ arba „Birštono kurorto prisiminimui“ (Ten pat). Vėliau Birštone atsirado lazdos su užrašais: „Vilnius mūsų“, „Mes be Vilniaus nenurimsim“.

Bus daugiau

Vytautas Kuzmickas,

istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti