Birštono kurorto istorijos garbės kodas: gydytojai. Daktaras Jonas Naginevičius

2014–aisiais sukanka 90 metų, kada kurorto veikla vėl įgavo pagreitį, perėmus jį „Raudonajam kryžiui“.

Kiekvieną savo darbo dieną mes, muziejininkai, skubame surasti mūsų garbiuosius 20 a. 7 – 9 dešimtmečių gydytojus, juos išklausyti, jų prisiminimus užfiksuoti.

Daktarą Joną Naginevičių, atidavusį kurortui 30 metų (1962 – 1991), suradome Kaune, Šilainiuose. Duris atidarė guvus, lieknas 92 metų vyras, kurio dar niekaip nepavadinsi senuku. Gilios ir išraiškingos šio žmogaus akys tarsi kvietė į plačią gyvenimo kelio apybraižą. Likus dviems paroms iki Naujųjų Metų, kalba pakrypo apie gyvenimo prasmę, darbą, anūkus, bėdas ir rūpesčius…

J. Naginevičius gimė 1922 m. balandžio 1 dieną dabartinio Kaišiadorių rajono Palomenės kaime, ūkininkų šeimoje. Tėvai turėjo 18 ha žemės ir augino 7 vaikus. Gimnaziją būsimasis gydytojas lankė Kaišiadoryse. Jos  baigimo atestatą Jonas gavo pačią pirmąją karo dieną, kada vokiečių aviacija bombardavo prekinius traukinius ir kitus objektus. 1941 – 1942 m. J. Naginevičius dirbo Tiltų kaimo pradinėje mokykloje, o 1942 metais įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, medicinos fakultetą. 1944 m. vėl sugrįžę sovietai jį paėmė į savo armiją, į Šiaurės vakarų fronto kariuomenę. Aštuonis mėnesius kareivis buvo rezerviniame dalinyje, jį buvo ruošiamasi nukreipti į Reicho teritoriją. Tačiau karas baigėsi, ir visi žemiečiai buvo išvežti į Archangelsko miškus, nes „per trumpai kariavo“.

Su skausmu buvęs kurorto gydytojas prisiminė tas dienas, kai, neįvykdžius išpūsto medienos paruošimo plano, dažnai negaudavo net menkos duonos normos. Vėliau būsimasis medikas sunkiai dirbo Latvijos akmenų karjeruose, karučiais tąsė akmenis geležinkelių ir tiltų remontui. Namiškių atvežtų lašinių pagalba pavyko ištrūkti iš sovietinės kariuomenės ir tęsti studijas medicinos fakultete. 1949 m. vietiniai stribai buvo jį įtraukę į tremiamų Sibiran sąrašą, tad kurį laiką teko slapstytis.

1950 m. KMI absolventų paskirstymo komisijos buvo nukreiptas dirbti į Molodečną. Ten jis vykti atsisakė, tad turėjo dirbti Molėtų rajone, Inturkės kaimo ambulatorijoje. 1953 m. perėjo į Molėtų ligoninę.

Pagrindinis gyvenimo etapas Birštone 1962 – 1991 m.

1962 m. J. Naginevičius savavališkai pabėgo iš Molėtų ir atvyko į Birštoną. Sanatorijoje „Spalis“ tuo metu trūko vidaus ligų specialisto, tad, atsiliepęs į laikraščio skelbimą, iškart ir buvo priimtas.  Tuometiniame Birštone šaligatvių dar nebuvo, keliukai – asfaltuoti. Buvo daugybė apleistų patalpų, o viena troba dargi dūminė, be kamino. J. Naginevičius pasakoja, kad trejeto apleistų pastatų nuotraukų nusiuntęs į „Šluotos“ redakciją, tad vėliau buvo gauta lėšų jų nugriovimui.

Esminius pokyčius J. Naginevičiaus gyvenime nulėmė jo pažintis su kurortologu Vytautu Meška. 1967 m. Birštone įsikūrė mokslinio tyrimo laboratorijos filialas. Jo centras buvo Vilniuje. Įsitraukimas į mokslinio tyrimo veiklą, kurortinio gydymo efektyvumo analizę, po kelerių metų, 1975 m., buvo apvainikuotas daktarine disertacija „Funkciniai ir morfologiniai storosios žarnos pakitimai sergantiems lėtiniu cholangohepatitu ir jų dinamika kurortinio gydymo Birštone įtakoje“ (darbo vadovas – KMI  mokslų daktarė S. Gruodytė). Darbe buvo analizuojama storosios žarnos susirgimus lemianti gleivinės atrofija (S. Gruodytė, J. Naginevičius. Rektoromanofotogramos, K., 1979, p.7 – 9).

Medicinos mokslų daktaras įvairiose konferencijose, leidiniuose yra parašęs arti 100 mokslinių straipsnių. Atkreipkime dėmesį į tuos, kurie patraukia net pačiais pavadinimais:

1) „Kaip  gerti mineralinį vandenį“ – „Medikų žinios“, 1994, nr. 26 (40), p. 3, nr. 49 (63), p.13;

2) „Kai kurie skrandžio sekrecijos parodymai po vienkartinio mineralinių vandenų „Vytautas“ ir „Birutė“ panaudojimo (Gastroenterologija, V., 1983 (rusų kalba), p.11;

3) „Nuo medaus galima ne tik pasveikti, bet ir susirgti“ („Lietuvos rytas“, 1999 01 09, nr. 6, p. 13);

4)„Lėtinio gastrito laboratorinė diagnostika“ – VII Lietuvos gydytojų suvažiavimas, K., 1990, p. 151).

J. Naginevičius Birštono muziejui padovanojo pluoštelį racionalizacinių pasiūlymų pažymėjimų. Jie gauti už rektoromanofotografavimo patobulinimą Birštono sanatorijoje„Spalis“, už sifoninį žarnų perplovimo įtaisą, už druskų koncentracijos mineraliniame vandenyje ekspresyvųjį nustatymo būdą, už prietaisą zondams plauti ir t. t.

Birštono periodas buvo labai vaisingas J. Naginevičiaus darbe ir asmeniniame gyvenime. Su žmona Elena susilaukta dukros Jonitos. Už nepriekaištingą darbą apdovanotas TSRS  kurortų valdybos 2 garbės raštais, Lietuvos Kurortų valdybos ir LTSR AT Prezidiumo raštais (po vieną) bei vietiniais garbės raštais.

Šeima iki 2000 m. gyveno Prienuose. Žmona dirbo medicinos seserimi Prienų ligoninėje. J. Naginevičius Birštone dirbo iki 1992 m., po to, jau būdamas 70-ies, išėjo į pensiją, vėliau persikėlė į Kauną. Jau penkeri metai, kai jį kamuoja klastinga liga,bet jis valingai su ja kaunasi. Tai tvirta, geranoriška, reikli asmenybė. J. Naginevičiui adresuotame laiške jo bičiulis rašė: „Susitikome mes daugiau, kaip prieš 50metų, buvai ir išlikai reiklus sau ir tolerantiškas kitiems. Tavyje įkūnytas kuklumo ir teisingumo pradas. Tu gyveni tikėdamas, kad gėris visada bus viršesnis už blogį. Per ilgus bendravimo metus nemačiau Tavęs supykusio“ (J. ir P. laiškas – Birštono muziejaus fondai).

Bešnekučiuojant grįžo ir žmona, aplankiusi dukros šeimą. Atsisveikinau palinkėjęs Birštono kurortologui stiprios sveikatos, perdaviau linkėjimus ne tik nuo muziejaus, bet ir nuo visų birštoniškių, kurie šį gydytoją mena. Jis paėmė baltą popieriaus lapą ir užrašė savus palinkėjimus, pilnus socialinio gėrio.

Iki pasimatymo. Nusprendėme dar kartą susitikti antroje sausio mėnesio pusėje.

Vytautas Kuzmickas,

istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas