Birštono istorija – žurnalo „Šalia“ puslapiuose

10527544_660574244027258_6235585910578778953_n

Nauji faktai iš Birštono krašto praeities, istorinių įvykių apžvalgos, žymių, nepelnytai pamirštų asmenybių gyvenimai ir darbai – tai istoriko Vytauto Kuzmicko parengta medžiaga, kuri su įdomiomis fotografijomis sugulė į žurnalą „Šalia“.

Tai antrasis šio leidinio numeris, kurį jo steigėjai sumanė leisti tik tam tikromis progomis. Šįkart žurnalui išvysti pasaulį padėjo karštas V. Kuzmicko noras atskleisti Birštono krašto praeities paslaptis ir, žinoma, rėmėjai, suprantantys šio darbo reikšmę.

Pasak V. Kuzmicko, prieš dvejus metus atėjęs dirbti į Birštono muziejų, archyvuose aptiko daug medžiagos, kurią reikėjo iš naujo peržiūrėti, suprasti, pateikti lankytojams. Tačiau visko į ekspozicijas nesudėsi, bet vis dėlto norisi, kad apie svarbius atradimus sužinotų kuo daugiau žmonių – ne tik birštoniečių, bet ir prieniečių, aplinkinių vietovių gyventojų. Juk negalima, sako V. Kuzmickas, nagrinėti tik griežtai apibrėžtos vietos praeitį – istorinių įvykių gijos sieja Birštoną su Prienais, Alytumi, Jieznu, Stakliškėmis, driekiasi iki Marijampolės, Kauno ir netgi Lenkijos, Baltarusijos. Tad Prienų rajono spaudoje, portale kvitrina.com nuolat atsirasdavo istoriko parengti straipsniai apie praeities žymias asmenybes bei įvykius, palietusius visą šalį, neišskiriant ir Birštono. Jie sudomino daugelį žmonių. Tai 1863 m. sukilimo preliudija, jo eiga ir dalyviai, Birštono kurorto kūrimasis ir vystymasis, gyvenimas ir gyventojai iki pat šių dienų ir kt. V. Kuzmickas džiaugiasi, kad jo idėjos ir pasiryžimas buvo itin palankiai sutikti kitų muziejaus darbuotojų, kurie labai daug prisidėjo prie konferencijų, parodų, susitikimų, minėjimų ir kitų renginių, degė tokiu pat troškimu kuo plačiau skleisti informaciją apie krašto praeitį, sukauptą muziejaus fonduose.

„Be nuolatinio degimo istorija, negalima žengti toliau“, – teigia V. Kuzmickas. Jo dvasios liepsna netruko prikviesti bendramintį – kolekcininką Almantą Miliauską, kartu su tėvu sukaupusį didelį rinkinį įvairių fotografijų, kuriose užfiksuoti nežinomi, bet svarbūs Birštono ir Prienų krašto istorijos įvykiai, kraštovaizdžiai, žmonės. Taip, susitikus dviems istorijos entuziastams, gimė bendras projektas „Veidai ir įvykiai, praeitis ir dabartis“, kuriuo jie siekia supažindinti žmones su garbiomis istorinėmis asmenybėmis, nutylėtais ar pamirštais įvykiais, taip puoselėdami istorinę sąmonę ir ugdydami kritišką požiūrį į dabarties reiškinius.

Nors V. Kuzmicko darbas Birštono muziejuje jau baigėsi, tačiau pradėti projektai bus tęsiami. Apie tai istorikas pasakojo liepos 11 dieną surengtame naujo žurnalo „Šalia“ numerio pristatyme, kuris vyko gana neįprastoje aplinkoje – laive „Vytenis“, plukdžiusiame renginio dalyvius Nemunu prie Birštono. Į pristatymą turėjo atvykti ir daugiau kviestų svečių, tačiau svarbiu ir reikšmingu šį įvykį palaikė Birštono PK vadovas Rolandas Stiklius, Prienų PGT viršininkas Darius Giraitis, Birštono muziejaus direktoriaus pavaduotojas Vytautas Šeškevičius ir, žinoma, leidinio steigėjai bei rengėjai. Jie pirmieji pamatė naująjį žurnalą bei straipsnius, kuriuose taip pat gvildenama ir jų atstovaujamų įstaigų istorija. O jų autorius V. Kuzmickas kiekvienam svečiui įteikė po žurnalą su įrašytais savo linkėjimais, papasakojo apie idėjas ir atradimus, apie pagalbininkus, palengvinusius jam sumanymo naštą. Savo darbui pasišventęs žmogus jau brandina ir įgyvendina naujas idėjas – toliau ruošia medžiagą apie Birštono kurorto praeitį ir žmones, be to, iš archyvų renka medžiagą apie Pacų giminę ir jos veiklą Lietuvoje. Nelengva ta istoriko duona, nors apie sunkumus V. Kuzmickas ne itin linkęs pasakoti. Na, ir kas, kad tenka peržiūrėti daugybę tomų dokumentų ir mikrofilmų archyvuose, kad reikia juos tyrinėti, versti iš senosios slavų ar lenkų kalbos, kad po kruopelytę reikia rinkti žinias apie vieną ar kitą jau užmarštin pasitraukusį žmogų, aukojant tam visą savo laisvalaikį? Bet kaip malonu, kai į prašymus spaudoje atsiliepė žymių žmonių giminaičiai, atskubėję į muziejų pasidalinti turimomis žiniomis, saugomais, iš kartos į kartą perduodamais dokumentais, nuotraukomis. Sužinoję, jog muziejuje galima sutikti žmogų, kuris ne tik išklauso, bet ir gali daug ką papasakoti, kai kurie lankytojai prašė ir pagalbos, džiaugėsi kažką įdomaus aptikę ekspozicijose, kažką labai reikšmingo sužinoję apie savo senelių, prosenelių gyvenimus.

Tokia ir turi būti istoriko misija, toks ir turi būti muziejaus darbas, mano V. Kuzmickas. Reikia stengtis prisišaukti žmones, prikviesti juos išskirtiniais, dėmesį traukiančiais renginiais, publikacijomis. Reikia skubėti ieškoti dar gyvų išlikusių liudininkų, nes laikas negailestingas. Reikia dalintis su visuomene tuo, kas glūdi muziejų fonduose. Tad pavyzdžiu, kaip turėtų būti dirbama, istorikas laiko Alytaus muziejų, kur dirba net aštuoni įvairių sričių istorijos specialistai, kur negailima savivaldybės lėšų ir dėmesio jų darbui, jis skatinamas ir vertinamas.

Diskutuoti, kalbėtis, galvoti, kas ir kaip turėtų dirbti, kad krašto praeitis žmonėms taptų prieinama, aiški ir patraukli, galima be galo ir be krašto, tačiau kalbos kartais tampa tik tuščiu laiko gaišinimu. Kad įmanoma daug nuveikti, kad to reikia ir yra tam pasiryžusių, rodo istoriko V. Kuzmicko darbai ir konkretus jų pavidalas – naujasis žurnalo „Šalia“ numeris. Tiems, kam tai įdomu, nesunku bus ateiti į Liepų gatvės 10-ąjį numerį Prienuose ir įsigyti šį naują leidinį, o gal kartu ir pateikti naujų idėjų bei žinių. Juk dažnas savo albumuose ar atmintyje saugome tikrus lobius, o jais tikrai reikėtų pasidalinti su istorijos žinovais ir entuziastais, kad praeitis išvystų dabarties šviesą.

Taip pat skaitykite