Benicijono Šakovo alaus darykla – krašto istorijos garbės ženklas iš tarpukario (I)

„Goldberg“ alaus darykla tarpukariu Prienams atnešė nemažą prestižą tiek šalyje, tiek užsienyje. Įvairių jos istorijos detalių atskleidimas pagyvintų prieniečių domėjimąsi savo istorinėmis tradicijomis, ugdytų prieniečių pagarbą savo miestui. „Goldberg“ buvo ketvirtoji alaus darykla, įsteigta Lietuvoje 1868 m., po 1861 m. Kaune įsteigtų I. Volfo, 1862 – E. Engelmano, 1866 –Bliumentalio alaus daryklų. Bravoro savininkai buvo nuo Balbieriškio kilę Goldbergai, kurie ilgą laiką valdė ir Prienų turgų. XIX a. paskutiniais dešimtmečiais Prienų alaus darykloje pagaminamas alus buvo naudojamas ne tik Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijose, bet ir Peterburge, Maskvoje ir Varšuvoje.

1900 m. „Goldberg“ rekonstrukcija

Minėtais metais buvo įvykdyta bravoro rekonstrukcija. Tą, ką mes matome alaus darykloje iš tarpukario nuotraukų, buvo atlikta būtent tada (LVIA, F.1009, ap.9, b.977, p.5). Vykstant bravoro rekonstrukcijai Prienų miesto gyventoja Mažeikienė miestelėnų vardu kreipėsi į miesto magistratą. Ji prašė neleisti Leizeriui Goldbergui eksploatuoti bravoro, kol šis neįrengs tinkamo, ugniai atsparaus stogo ir nenugriaus visokių medinių sandėlių, kurie gali būti didelio gaisro priežastimi. L. Goldbergas įsiklausė į magistrato reikalavimus (Ten pat, p.9). Bravoro sumokami mokesčiai siekė per 1000 auksinių rublių, sudarė 62 % Prienų įmonių mokesčių.

Pirmasis pasaulinis karas sustabdė įmonės veiklą. 1920 m. bravorą įsigijo Benicijonas Šakovas.

Tarpukariu įmonė priklausė B. Šakovui ir Eizikui Maklovskiui. Įmonės pagrindinis kapitalas buvo 2 mln. 225000 lt. Daryklą sudarė skyriai: salyklinė, alaus darykla, statinių dirbtuvė, lokomobilių ir elektros motorų skyrius. Nuo 1931 m. veikė ir midaus skyrius, ilgą laiką buvo išpilstomas Birštono mineralinių šaltinių vanduo.

Kurui per metus panaudojamaapie 3000 kubinių metrų malkų. Alui gaminti buvo naudojama 277350 kg miežių. Per metus buvo gaunama 18646000 litrų alaus. Alus daugiausiai buvo sunaudojamas Lietuvoje, pirmiausiai Kauno „Metropolyje“, dalis buvo išvežama į Latviją, Lenkiją, Sovietų Sąjungą.

Bravorą tarpukariu aptarnavo 8 tarnautojai, jame dirbo 44 darbuotojai, iš jų aštuonios moterys (LCVA, F.388, ap.2a, b.1640, l.1-7). Nuo 1921 m. buvo gaunamas ir tamsusis alus, o nuo 1927 m. alaus buteliai buvo užkemšami automatiniais kamščiais (LCVA, F.380, ap.3, b.58, p.1-6). Įvairiais laikotarpiais buvo išleidžiama 5-7 pavadinimų alus.

Sanitarinių reikalavimų laikymasis 

B. Šakovas buvo labai inteligentiška, galantiška asmenybė (nuotraukoje jį matome 1937 m. nusifotografavusį Birštone su kurorto ūkio vedėjo, vyr. inžinieriaus Ildeofonso Krasausko žmona). Sąžiningai mokėjo mokesčius Lietuvos valstybei, paremdavo valstybinių švenčių minėjimą, taip pat žirgų lenktynes. Jis buvo reiklus pavaldiniams, griežtai užtikrindavo sanitarinių reikalavimų laikymąsi. Nuo 1923 m. iki pat II pasaulinio karo inspektoriai konstatuodavo, kad „alus švarus, naudojamas šaltinio vanduo“, „bačkos plaunamos pagal visus reikalavimus“ (Ten pat). 1927 m. bravore buvo pastatytas specialus butelių mazgojimo karštu vandeniu skyrius (Ten pat, p.8-9). Nuo 1933 metų buvo naudojamas specialus saugus priedas išskirti iš vandens kalkes ir minkštinti jį (Ten pat, p.10). Jau 1939 metais lapkričio 10 d. B. Šakovas pradėjo rūpintis bravoro kanalizacijos pakeitimu. Deja, sovietų okupantų suplyšęs kareiviškas batas, nacių holokaustas sugriovė jo ir šeimos likimą.

Primename, kad po gerų dviejų metų minėsime „Goldberg“ alaus daryklos 150-metį. Paminėti jį garbingai turėtų būti mūsų visų, o ypač vietinės valdžios savigarbos ženklas. JAV tebegyvena B. Šakovo giminaičiai, prieš 7 metus buvę Kaune. Paminėjimas būtų apgailėtinas neužmezgus ryšių su jais.

 

Istorikas Vytautas Kuzmickas

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti