Gegužė, nuostabiausias pavasario mėnuo, yra skiriamas Švenčiausiosios Mergelės Marijos garbei. Labai sena ir jau beišnykstanti tradicija yra šį mėnesį rengiamos gegužinės pamaldos, Stakliškių krašte vadinamos „mojinėmis“. Kaip pasakoja Pieštuvėnų kaimo moterys, tarybiniais metais, kai religiniai jausmai ir įsitikinimai buvo slepiami gilesniuose sielos kampeliuose, melstis gegužinėse jau labai retai kas rinkdavosi, nebent patyliukais kelios moterėlės kurios nors namuose. Atgavus nepriklausomybę, ši tradicija, kaip ir daugelis kitų, vėl buvo prisiminta ir imta puoselėta, žmonės su džiaugsmu ėmėsi to, kas dar neseniai buvo draudžiama ir smerktina. Atrodo, kad laisve buvo atsigardžiuota, dvasios šviesinimą į šalį nustūmė materialinės naudos paieškos, žinoma, taip buvo ne visiems ir ne visur. Moterys pasakoja, kad „mojinės“ ir toliau buvo giedamos pas ką nors namuose, šį paprotį saugojo tie, kas jokiomis aplinkybėmis negalėjo pamiršti savo įsitikinimų.
Praeities, kad ir kokia puiki ji buvo, nesusigrąžinsi. Tokių gegužinių, kokias atsimena pagyvenusios pieštuvėniškės, jau tikrai nebebus. Moterys pasakoja, kad į pamaldas susirinkdavo visi kaimo gyventojai: ir vaikai, ir jaunimas, ir senyvi žmonės. Melsdavosi, giedodavo giesmes kieno nors erdvioje daržinėje, nes tiek žmonių į jokią trobą sutilpti negalėjo, o kultūros namų tarpukario laikais nebuvo. Ir lyg ir daug trumpiau vykdavo pamaldos, nes geriausiai atmintyje išliko tai, kas būdavo po jų. O po „mojinės“ jaunimas dainuodavo, šokdavo, linksmindavosi iki paryčių, tol, kol muzikantas pajėgdavo armoniką ištampyti ar smuiką iščirpinti. Žinia, jauni labiau laukdavo šokių, bet neateiti į pamaldas būdavo didelė gėda, tik iš lovų nepasikeliantys seneliai nuo šios pareigos galėjo būti atleisti. Pamažu įsigalėjusi tarybinė santvarka, kurios šūkis buvo „Religija – tai opiumas liaudžiai“, gegužines iš kaimo išvijo.
Daugelį gerų nykstančių tradicijų naujam gyvenimui prikelia susikūrusios kaimo bendruomenės. Taip ir pieštuvėniškiai, vadovaujami bendruomenės pirmininkės Dalios Stankevičienės, nutarė pakviesti vyresniuosius kaimo gyventojus į „mojines“. „Jaunimui, jaunoms šeimoms užsiėmimų atsiranda, o štai pagyvenusieji kaimo žmonės gyvena uždarai, jų poreikius atitinkančių kultūrinių renginių beveik nėra“, pasakoja D. Stankevičienė. O kas gali būti geriau už pabuvimą kartu, bendrą maldą ir giesmę, už pašnekesius ir susitikimus su tolimesniais kaimynais? Taip ir imtasi kviesti žmones į gegužines pamaldas, o šio siekio rezultatai pateisino visus lūkesčius. Kas vakarą, išskyrus sekmadienius, į Pieštuvėnų ikimokyklinio skyriaus patalpose bendruomenei skirtą kabinetėlį sueina moterys ir vyrai iš Pieštuvėnų, Sudvariškių ir Pramiežių kaimų, meldžiasi ir gieda Švenčiausiajai Mergelei Marijai skirtas maldas, litanijas ir giesmes priešais dailiai, pagal senolių tradicijas, išpuoštą altorėlį. Seniūnaitė Milda Balčiuvienė, kuri sekdama savo tėvais tapo giesmininke, surado dar savo senelių naudotą maldynėlį, kuriame kiekvienai gegužės dienai yra skirti skaitiniai ir maldos, jas jau ėmėsi skaityti ir į gegužines atėjusios mergaitės, giesmininkių anūkės Karolina ir Joana. Matant tokį kelių kartų sambūrį, džiugu, kad giedojimo tradicija neliko išeinančiosios kartos paslaptimi, kad ją perima ir puoselėja nors ir negausus, bet tvirtas pasekėjų pulkelis, kuris senąją patirtį pritaiko šiandienai ir perteikia ateičiai. Tai ir yra geriausia tradicijos išlikimo garantija.
