•  

     

     

     

     

Bėgome nuo vilko, ar neužšoksime ant meškos?

Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 18 d. savo sprendimu konstatuodamas, jog situacija, kai atliekų turėtojai neturi galimybės mokėti pagal realiai susidarantį atliekų kiekį yra ydinga, o taip pat darydamas išvadą, jog atliekų turėtojams turi būti suteikta galimybė deklaruoti realiai susidarančių atliekų kiekį ir pagal jį mokėti rinkliavą pažeidžia proporcingumo principą, palietė tik vieną šios sudėtingos problemos pusę.

Buitinių atliekų surinkimo ir perdirbimo sistemos pagrindinis tikslas – padaryti mūsų visų aplinką švaresnę. Iki tol, kol nebuvo įvesta visuotina rinkliava, mūsų krašto miškai, laukai, pakelės buvo pilnos šiukšlių, nesankcionuoti sąvartynai dygo kaip grybai po lietaus. Sutartinė sistema, kai buvo mokama tik už realiai išvežtų buitinių atliekų kiekį, leisdavo nedoriems piliečiams teršti gamtą ir už tai nebūti atsakingais.

Gal verta grįžti prie tokių vaizdų mūsų miškuose ir laukuose…

Po to, kai buvo įvesta rinkliava ir už atliekas privalėjo mokėti kiekvienas krašto gyventojas, turintis nekilnojamą turtą, pasak miškininkų ir kelininkų, viešųjų erdvių šiukšlinimas ženkliai sumažėjo. Tiesa, rinkliavos metodika pagal plotą, nors administravimo prasme yra patraukli, turi nemažai trūkumų. Vis tik reikia pažymėti, jog metodikoje pagal plotą yra įvesta 100m² riba, ir didesnių būstų šeimininkai už viršplotį nemoka, o mažesnių – moka procentaliai. Pvz.: jei atliekų turėtojo būsto plotas sudaro 50 m², jis moka pusę rinkliavos dydžio sumą.

Be jokios abejonės, šio metodo pritaikymas labiausiai tinka daugiabučių namų gyventojams, nes tiksliai nustatyti, kiek buitinių atliekų į bendrus konteinerius suneša kiekvieno buto savininkas, nebeįmanoma. Šis metodas taip pat yra patrauklus tuo, kad yra gailestingas daugiavaikėms šeimoms, nes mokama pagal būsto plotą, o ne už kiekvieną gyventoją atskirai. Tai savotiškas atlygis šeimoms, kurios rūpinasi šalies demografine situacija. Be jokios abejonės, ši metodika skriaudžia pensininkus, kurie dažniausiai gyvena trijų kambarių butuose ir yra vieniši. Tokiais atvejais žmogus, jei yra tiksliai žinoma, jog jis gyvena vienas, turi sulaukti nuolaidų.

Individualiuose namuose gyvenantys žmonės galėtų turėti pasirinkimą – mokėti pagal plotą ar pagal realiai išvežamą buitinių atliekų kiekį. Ši situacija aktuali ir kaimo gyventojams, tačiau tada iškyla kita dilema – administravimo išlaidos ir dingsta atsakomybė už viešąsias erdves. Atsiranda būtinybė kurti galingą kontrolės aparatą, kurio išlaikymo išlaidos bus įskaičiuotos į atliekų surinkimo ir perdirbimo kaštus ir suma už atliktą paslaugą tikra išaugs, tokiu būdu bus skirtinga miestų ir kaimų gyventojams. Kaimo vietovių gyventojams mokestis turės padidėti. Dabartinė metodika nustato vienodus rinkliavos dydžius ir kaimų, ir miestų gyventojams.

Atliekų surinkimo ir perdirbimo sistemos iniciatoriai daug vilčių deda į sunkiai sau kelią į Lietuvos gyventojų širdis skinantį atliekų rūšiavimą. Tačiau jų rūšiavimas mūsų šalyje traktuojamas kaip priverstinis metodas, kuris jokios naudos pačiam atliekų rūšiuotojui neatneša. Nespėjo savivaldos atstovai išdalinti mėlynuosius konteinerius, o įvairių visuomeninių organizacijų atstovai jau reikalauja nuolaidų, nors nuolaida yra konteineris, kuris stovi prie namo ir nereikia pačiam vežti pakuočių atliekų į surinkimo punktus, nes pakuotes mesti į buitinius konteinerius draudžiama.

Bet ar draudimas, už kurį negali būti nubaustas, gali būti veiksmingas? Žinoma, ne, todėl buitinių atliekų konteineriuose surasime visko – pakuočių, žolių, statybinių medžiagų, buitinės technikos.

Todėl savivaldybės administracija ir turi įsiskolinimą Alytaus regiono aplinkos tvarkymo centrui, nes su juo atsiskaito pagal pristatytą į jį svorį. Deja, atliekos, kurios turėtų atsidurti stambių atliekų surinkimo aikštelėse, sugula į buitinius atliekų konteinerius.

Rajono savivaldybės Taryba daugiau nei pusmetį negali priimti sprendimo, kuris leistų individualių namų gyventojams mokėti už faktiškai deklaruotą atliekų kiekį. Administracija jau tris kartus teikė Tarybai šį klausimą, tačiau jos nariai bijo priimti ryžtingą sprendimą, nes per rinkimus išdalino įvairiausių pažadų, kuriuos įgyvendinti nebeįmanoma.

Administracija siūlo įvesti deklaruotų atliekų, kurias būtina išvežti, minimalią ribą. Pvz.: būtų privaloma išvežti du konteinerius per mėnesį. Yra pagal metodiką suskaičiuota ir tokio konteinerio išvežimo kaina.

Deja, nemažai krašto gyventojų, ypač kaimo vietovėse, norėtų visiškai nemokėti už buitinių atliekų išvežimą ir tvarkymą. Tačiau mes pamirštame, jog privalome mokėti ne tik už iš savo kiemo išvežtas atliekas, bet ir viešųjų erdvių tvarkymą, nes šiukšliname visi, o ne atvykėliai iš kitos planetos.

Ir dar gali atsitikti taip, jog pagal naują tvarką reikės mokėti daugiau, nes išaugs administravimo išlaidos. Ir tada neturėsime pykti, jog norėdami pabėgti nuo vilko, užšokome ant meškos.

Galimybė rinktis – tai ne tas pats, jog mokėsime mažiau. Ir teismas savo sprendimuose akcentavo tik galimybes, tačiau ne rinkliavos dydį.

Jonas Kavaliauskas

Taip pat skaitykite

1 komentaras

  1. Vilija Janulevičienė (Vj)

    ,,…įvairių visuomeninių organizacijų atstovai jau reikalauja nuolaidų, nors nuolaida yra konteineris….“ Šis p.Jono sakinys keistas. Rūšiuoti reikia, bet pastangas įvertinti, t.y. skatinti arba mažinti atliekų surinkimo kainas privalu. Kodėl turime rūšiuoti vien už tai, kad kažkas buvo labai malonus ir dabar prie mūsų namų pūpso mėlynas konteineris? Jei kainos padidės, jie gali atsidurti prie savivaldybės durų.

    Atsakyti

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti