Liturginiuose kalendoriuose lapkričio 22-oji – šventosios Cecilijos, kankinės, šlovintojų globėjos diena. Manoma, jog ji giedojusi giesmes, pritardama sau nedideliais vargonėliais, todėl nuo ankstyvųjų viduramžių ši kankinė tapo pasaulietinių ir bažnyčios muzikantų, choristų šlovinama šventąja, jos garbei odes ir muziką kūrė žymūs poetai ir kompozitoriai.
Bažnyčios choras ir jo giesmės – neatskiriama kiekvienų pamaldų dalis. Stakliškių Švč. Trejybės bažnyčioje kiekvieną sekmadienį galima pasiklausyti tiek jaunimo, tiek ir suaugusiųjų giedojimo. Jaunimas šiemet paminėjo penkerių metų veiklos sukaktį, o štai suaugusiųjų choro jubiliejų apskaičiuoti vargu ar įmanoma. Kiek veikia bažnyčia, tiek joje gieda žmonės, groja vargonininkai. Dabartiniam bažnyčios chorui – 8 vyrams ir 8 moterims – vadovauja mokytoja Onutė Kamblevičienė. Angelė Žigienė tarp jų turi ilgiausią patirtį. Ji gieda jau 22 metai. Į chorą, tuo metu vadovaujamą Vytauto Daunoro, ji įsijungė išėjusi į pensiją, kartu giedojo ir daugiau mokytojų, mokyklos direktoriaus žmona. Deja, daugelis A. Žigienės draugų jau pasitraukė į Amžinybę, tačiau juos pakeitė kiti balsingi ir aktyvūs žmonės, norintys laisvalaikį leisti prasmingai ir dvasingai. Tai ne tik vietiniai stakliškiečiai, bet ir kauniečiai, sugrįžtantys į gimtinę, bei tolimesnių kaimų – Sudvariškių, Pieštuvėnų, Jogalinos – gyventojai, sekmadieniais atvykstantys į pamaldas, surandantys laiko repeticijoms. Jų vadovė O. Kamblevičienė reikli ir itin gabi muzikė, pakėlusi į daug aukštesnį lygį ne tik bažnyčios choristus, bet ir mokyklos dainininkus.
O šv. Mišiose giesmes traukiantis suaugusiųjų choras stebina darna ir balsingumu, santarve ir šilta draugyste. Visa tai ne metų ar kelerių įdirbis, nes daugelis jų lankė ir tebelanko saviveiklos užsiėmimus kultūros centre, dainavo ansambliuose kolūkių laikais. Visi vienas kitą gerai pažįsta ir gerbia. Jų gretose ir klebonijos šeimininkė Marija Frančeska Kurtyka, visų vadinama Ane. Jos balsas – ypač skambus ir tyras, geriausiai pasireiškiantis giedant psalmes. Kurį laiką Anė taip pat dainavo ansamblyje Stakliškių KLC. Stakliškiečiams turbūt labai įsiminė jos ir kito, jauniausiojo choristo Ramūno duetas, atlikęs klebono Alfredo Rukštos labai mėgiamą lenkų liaudies dainą.
Kiekvienas choro dalyvis turi savo mėgiamą dainą ar giesmę, o jų repertuaras priklauso ne tik nuo pomėgių ir norų, bet ir nuo liturginių švenčių, reikalavimų tam tikriems laikotarpiams. Nors chorui priklauso 16 žmonių, tačiau ne visi išgali kiekvieną sekmadienį atvykti į bažnyčią, tad dažniausiai susirenka apie 10 žmonių grupė. Vis dėlto, paminėti savo šventosios globėjos Cecilijos dienos lapkričio 25-ąją jie susirinko visi. Po pamaldų, kaip jau tapo įprasta, patraukė į kleboniją, kur jų laukė šiluma, jaukumas ir gardžios vaišės. Balsingiems žmonės geriausias poilsis – daina, tad pritariant muzikantams, liete liejosi tai vienų, tai kitų mėgstamiausios dainos, melodijos. Klebonijoje choristai jaučiasi mylimi ir reikalingi, ir čia, ir į bažnyčią juos traukia klebono A. Rukštos dvasios šiluma, šeimininkės Anės malonus ir linksmas būdas. Tad, kai sakoma, kad širdis širdį glaudžia – tai apie juos, apie Stakliškių bažnyčios choristus, jų vargonininkę ir klebonijos šeimininkus.
