Atgal į praeitį, į 1863-iuosius

IMGP7172

Šiemetės „Europos paveldo dienos“ skiriamos ypatingam įvykiui Lietuvos istorijoje – 1863 metų sukilimui, nulėmusiam tolimesnę šalies raidą po paskutiniojo ATR padalijimo ir įsiliejimo į carinės Rusijos sudėtį. Nors sukilimas buvo žiauriai numalšintas, o po to sekusios represijos ilgam sustabdė krašto vystymąsi, tačiau šio įvykio reikšmė ateičiai neabejotina – Lietuvos šviesuomenė atsigręžė į lietuvybę, ėmė puoselėti nepriklausomos valstybės idėją, nors ir persekiojama, bet sparčiai vystėsi raštija.

Minėdami 150-ąsias sukilimo metines, Birštono muziejaus darbuotojai pakvietė besidominčiuosius gimtinės praeitimi sugrįžti į ją – per prisiminimus, per vietoves, paliestas to įvykio liepsnos, per sukilimo dalyvių ainių žodžius. Po iškilmingo vėliavų pakėlimo prie Birštono ir Prienų savivaldybių, ekskursijos autobusas ir jį lydintys automobiliai leidosi į kelią, jungiantį ne tik abu kraštus, bet ir vienijantį visą šalį. Juk, anot istoriko Vytauto Kuzmicko, sukilimas nebuvo išskirtinis kurios nors vietovės įvykis, jis apėmė Lietuvą ir Lenkiją, o kruvinuose mūšiuose galvas guldė bajorai ir valstiečiai, karininkai ir savanoriai, caro armijos kareiviai.

Prienai ir jų apylinkės, tuometinė Augustavo gubernija ir ją nuo likusios šalies dalies skyręs Nemunas tapo svarbia sukilimo organizavimo ir vyksmo vieta. Savo publikacijose Prienų rajono spaudoje Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas istorikas V. Kuzmickas detaliai atskleidė 1863-iųjų metų, iki sukilimo ir po jo sekusius įvykius, iš užmaršties iškėlė ne vieną svarbų mūsų kraštams iki tol nežinotą faktą, supažindino su iškiliomis asmenybėmis, dariusiomis didžiulę įtaką sukilimo eigai.

Deja, ekskursija visos numatytos programos neįveikė. Liko nepamatytas Ustronės dvaras, Stakliškės, Punia, Alytus ir Balbieriškis, viskam pritrūko laiko. Tačiau tai, ką sužinojo Žvėrinčiaus mišką, Birštono kurhauzą, Nemajūnus, Jiezną ir Panemunio dvarą aplankę ekskursijos dalyviai, atmintyje išliks ilgam: ir tylūs sukilimo rėmėjų bei dalyvių kapai, nebylios istorinių įvykių liudininkės bažnyčios Nemajūnuose ir Jiezne, ir skausmo ašaromis paplūdę tremtinių seserų Bartoševičiūčių veidai. Dabar, žvelgdami į Nemuną, žinosime, jog jis buvo 1863 metų sukilimo jungiamoji gija, plukdęs sukilėlių ir jų persekiotojų armijas, girdėjęs prie jo pasislėpusių sužeistųjų dejones, tyliai nešęs ginklų kontrabandos prikrautas valtis. Žinosime, jog Nemunas ne tik skiria, bet ir vienija, kaip rugsėjo 13-ąją į vieną smalsuolių būrį sujungė dviejų savivaldybių žmones, siejamus bendros istorijos ir gyvenimo vienoje šalyje.

Belieka tikėtis, jog tai, ko tądien nespėjome išgirsti ir pamatyti, dar taps žinoma muziejininkų, kultūros darbuotojų, pedagogų pastangomis, nes jiems tikrai kilo gražių idėjų, kaip turtingą, bet mažai žinomą savojo krašto praeitį atskleisti dabarčiai.

Taip pat skaitykite