Vidmantas Venclovas
Kai Prienų socialinių paslaugų centro atstovai pakvietė atvykti į įstaigos ataskaitinį susirinkimą, akimirką pagalvojau, ar verta eiti ir klausyti nuobodžios centro vadovo ataskaitos. Vis tik nutariau apsilankyti ir, pasakysiu atvirai, buvau nustebintas. Pirmiausiai to, jog į susirinkimą atvyko praktiškai visi centro darbuotojai, o jų iš viso yra 76. Antrasis nustebimas laukė po dienotvarkės pristatymo, kai buvo pasakyta, jog ataskaitą apie savo veiklą pristatys ne tik įstaigos direktorė Aurelija Urbonienė, bet ir dar šeši žmonės. Trečia, nustebino pati ataskaita, kurioje net skaičiai, atrodytų, turi sielą ir vaizdinius, apibūdinančius centro darbuotojų veiklą.
Kiekviena ataskaita buvo lyg gyvas organizmas, leidžiantis suprasti įstaigos darbuotojų darbo prasmingumą ir jų suteikiamų paslaugų reikalingumą. Kiekvienas ištartas skaičius – lyg šiltas prisilietimas prie daugumos žmonių likimų, kuriems bendravimas ir pagalba – tikra palaima. Perskaityti žmonių atsiliepimai apie įstaigos darbuotojų triūsą atspindėjo vykdomos veiklos reikalingumą. Ir dar. Nustebino ir sužavėjo, kaip žmonės, kurie kartu praleidžia nemažai laiko, sugeba vieni kitus padrąsinti ir padėkoti. Susirinkimo pabaigoje parodytas filmas apie centro lankytojų mintis tapo gerumo akordu.
Pasakysiu atvirai. Prienų socialinių paslaugų centro veikla rodo, kad, koks bebūtų sunkus darbas, atliekant jį kūrybiškai galima pasiekti rezultatų, apie kuriuos gal ir niekada nesusimąstai. Džiaugtis savo pasiekimais taip pat reikia mokėti. Ir „moterų karalystės“ įstaiga parodo, kad gerai ir su meile dirbantis kolektyvas gali įveikti visus prisiimtus iššūkius. „Mes tobulėjame kartu ir tai mūsų jėga“ – manau, taip galėtų savo vadovaujamos įstaigos stiprybę įvardinti Aurelija Urbonienė.
