„Aš žaidžiu spalvom“

(Eugenijos Ivaškevičiūtės parodos atidarymas )

Birželio 23 d. klausant altu atliekamų Dovydo Stankaus Bacho Plifonija Alemanda ir Paganinio Sonatos, atidaryta Eugenijos Ivaškevičiūtės paveikslų paroda, įkurdinta per 2 bibliotekos aukštus. Birštono viešosios bibliotekos direktorė Alina Jaskūnienė sakė, kad jai malonu pristatyti dailininkę, kurią pažįstame jau daugiau nei 11 m., nuo 2004 m., kai Birštone buvo buvo atidaryta jos paroda.

Apie 10 m. Eugenija bibliotekoje moko vaikus piešti. Pamokos žaismingos, piešta pirštukais, skambant gitarai, kartu su ja daug kartų skaityta, dainuota, juoktasi. Tai kartu ir gyvenimo pamokos, be didaktikos, išsikalbant, padrąsinant, parodant, kaip brūkšnys, dėmė ar spalva keičia piešinio turinį, nuotaiką…Ji savo pavyzdžiu moko kasdienybėje rasti šviečiančių spalvų, gėrio ir džiaugsmo net ir pilką rudens dieną. Pirmieji , aktyviausieji jos pamokų dalyviai, jau baigę Birštono gimnaziją, retai sugrįžta į Birštoną, bet, labai dažnai ją prisimena.

Eugenijos gyvenimas kupinas permainų. Gimė ir augo Mažeikių rajone Sudintų kaime, ant upės Varduvos kranto, vėliau – Burniuose, abu tėvai bajorai, ūkininkavo, po karo gyveno Kėdainiuose, Kaune. Vaikystėje abi su sese patyrė ir šilto ir šalto : tėvų meilė, karo ir pokario sunkumai, bet niekada neprarado išdidumo, savigarbos.

Eugenija išbandė ne vieną darbą, baigusi Kėdainių gimnaziją, mokėsi Kauno 4 – oje technikos mokykloje, įgijo braižytojos – dešifruotojos specialybę, dirbo Baltarusijoje ir Latvijoje, sudarinėjo topografinius žemės ūkio žemėlapius. 1977 m. baigė Vilniaus dailės instituto Kauno vakarinio skyriaus interjero ir įrenginių specialybės kursą, įgijo dekoratyvinės dailės (tekstilės) dailininko specialybę. Dirbo Kauno m. parduotuvių interjerų ir vitrinų apipavidalinimo darbus. Tapyti pradėjo, vyresniame amžiuje, kai atrado laiko, spėjo suruošti per 20 personalinių ir bendrų su kitais dailininkais parodų įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, bibliotekose, bažnyčiose, kultūros centruose…. Eugenija aktyvi visuomenininkė, dalyvauja Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos veikloje, ištikima draugė savo draugams, aktyvi kultūrinių renginių dalyvė.

Jos paveikslai atskleidžia didelę dailininkės energiją, neeilinę asmenybę, gerą, kilnų žmogų. Juose džiazą groja spalvos, linijos, taškeliai. Eugenijos paveiksluose dažniausiai vaizduojamos gėlės, visi paveikslai alsuoja paslaptimis, sodrios spalvos, stipri dinamika. Iš viso ciklo spalvų gama ir ritmika išsiskiria „Angelų šokis“. Paklausta, kodėl jis skiriasi nuo kitų, dailininkė sakė, kad šį paveikslą ji nutapė labai greitai, ranka vos spėjo vesti paskui sąmonėje iškilusį vaizdinį. Dailininkė nori, kad šitas paveikslas „dar pas žmones keliautų, kad jis ją lydėtų ir kitose parodose“. Eugenija Ivaškevičiūtė minėjo, kad Birštonas jai kaip Dievo dovana, jai mielas šis gražus ir jaukus miestas, žavi nuoširdūs vaikai ir suaugusieji žmonės, ji džiaugiasi, galėdama dalintis su jais savo žiniomis, talentu, meile. Dailininkė nuolat kažko mokosi: tai groti gitara, tai dirbti kompiuteriu. Prie savo daugiabučio nuo pavasario iki vėlyvo rudens sodina ir prižiūri gėles. Grodama gitara ji padainavo keletą romansų, įtaigiai, artistiškai deklamavo poetų eiles.

Biblioteka džiaugiasi padovanotais trimis paveikslais, kurie džiugina bibliotekos lankytojus nuo pat bibliotekos įkurtuvių šiame pastate. A. Jaskūnienė, įteikdama Birštono pievose surinktų gėlių puokštę, dėkojo už parodą, linkėdama dailininkei puikios sveikatos, nesenkančios energijos, daug kūrybinių įkvėpių, kad džiugintų visus bežiūrinčius į jos sukurtus paveikslus.

N.Raiskienė