Viktoras Arbačiauskas
Pociūnuose tarp kelių dešimčių sklandytuvų, dalyvaujančių trejose įvairaus rango varžybose, netikėtai į fotoaparato objektyvo zoną pateko grakštus sraigtasparnis. Jo išvaizda skyrėsi nuo matytų tokio tipo aparatų. Noras sužinoti, kokia tai skraidyklė, suvedė su „Boeing” pilotu Vytautu Radavičiumi, kuris, kaip paaiškėjo, ir yra šio kūrinio autorius.
Vytautas pasakojo, jog meilė sraigtasparniams prasidėjo jaunystėje, kai gyvendamas šalia Raseinių ir matydamas praskrendančius danguje sraigtasparnius (tai buvo „MI6“ modelis), jiems mosavo, manydamas, jog gal koks nors nusileis, tačiau jie skrisdavo toliau. Bet svajonė neišblėso.
Kilimas į dangų prasidėjo nuo sklandytuvo „Planikas 13” Šilutės aeroklube, vėliau Smalininkų technikumas ir jaunasis technikas – mechanikas pasiprašo į karinę tarnybą.
Sumy aviaciniame sraigtasparnių centre Ukrainoje skraidė sraigtasparniu MI-2, o išėjęs į atsargą įstojo į Aktiubinsko aukštąją civilinės aviacijos mokyklą. Būtent tada, tolimais 1979 metais, Vytautui ir gimė idėja savo rankomis surinkti nuosavą sraigtasparnį.
Dirbdamas civilinės aviacijos pilotu, (skraidė JAK-40, Tu-134A lėktuvais) rinko detales, kurių paieškoms prireikė net 8 metų.
Jau dirbdamas Lietuvos avialinijose Vytautas nutarė, jog atėjo laikas panaudoti 8 metus rinktas detales. Bet ir skraidyti, ir kurti savo „paukštį” buvo nebeįmanoma. Tad skraidymas buvo atidėtas ir V. Radvičius tapo miškininku, o visą savo laisvalaikį atiduodavo sraigtasparnio kūrimui. Darbai vyko Kauno aviacijos gamykloje.
Dar kurdamas savo svajonių „paukštį” Vytautas svajojo, jog jis saugos miškus nuo gaisrų, padės žmonėms nelaimės atveju.
Tačiau situacija pasikeitė, Vytautas vėl grįžo į aviaciją ir pradėjo skraidyti „Boeing” lėktuvais. Sraigtasparniui „parduodavo” tik atostogas.
Bandymai pakilti į orą (kol kas tik su apsaugos lynu) buvo 1999 ir 2000 metais. Jie parodė, kad varikliui trūksta galių, todėl 2001 m. jis buvo nugabentas į Voronežą, kur buvo atliktas variklio forsavimas.
Dabar „Sidabrinis titanas VR555” turi 400 arklio jėgų variklį. Būtent su juo 2002 metais Vytauto „paukštis” pakilo į orą, o jau 2004 metais buvo pristatytas dviejuose renginiuose – Kaune, o vėliau Pociūnuose per Pasaulio moterų sklandymo čempionatą.
Deja, bet, būtent Pociūnuose įvyko mechaninis incidentas – tupiant galinis sraigtas (dar nebuvo apsauginės atramos) kliudė žemę ir buvo sugadintas.
11 metų V. Radavičiaus kūrinys buvo patekęs į „tylos” zoną, bet šiemet, liepos 25 d., Pociūnuose kūrėjas kartu su draugais prikėlė „Sidabrinį titaną VR555” .
Vytautas apie savo kūrinį gali kalbėti paromis, nes, anot jo, analogo neturintis aparatas – su unikalia konstrukcija iš titano vamzdžių, su erdvia piloto ir keleivių kabina.
Ir aš sėdėjau kabinoje su įjungtu sraigtu ir buvau nustebintas, jog nebuvo jaučiama vibracija. V. Radavičius paaiškino, jog tai vamzdžių iš titano savybių rezultatas (jie „sugeria” vibraciją).
Pasak kūrėjo, rugpjūčio 8 dieną nuo 17 iki 19 val. Pociūnuose vyks jo viso gyvenimo darbo viešas pristatymas. Į lietuviško sraigtasparnio pristatymą atvyks daug žmonių, kurie tikėjo Vytauto idėja ir padėjo jam kurti.
Taip pat kviečiami visi, kas nori savo akimis pamatyti lietuvio sukurtą sraugtasparnį.
O ar šis aparatas gali būti pradėtas gaminti Lietuvoje?
Kai kas mano, kad geriau pirkti nei patiems gaminti, bet ar tai teisingas kelias šaliai, kuri tarpukariu buvo laikoma viena stipriausių aviacijos šalių Europoje?
