•  

     

     

     

„Ar dar pamenat, broliai ir sesės lietuviai?“

IMGP0512Ar kasdienos rūpesčiai prislopino Laisvės ugnį, o gal ji užgeso visai? Retorinis, poetiškas klausimas, bet toks aktualus dabar, kai vis labiau panyrame į kylančių kainų, pragyvenimo, pirkinių rūpesčius.
O atsakymas į šį klausimą yra. Tie, kas 1991-ųjų sausio įvykius matė savo akimis, stebėjo tiesiogines užgrobiamos televizijos transliacijas, niekada nepamirš baimės, siaubo ir sielos skausmo. Gali užmiršti kažkieno žodžius tomis dienomis, kuo vilkėjai ar kas tave vežė budėti į Juragius, bet jausmai, vos sujudus atminčiai, atgyja visu stiprumu.

Ir vėl prisiminti Sausio 13-ąją ir mūsų Laisvės gynėjus jiezniečiai susirinko nedideliame kultūros ir laisvalaikio centro kabinete.

Kieme suliepsnojo laužas, švelnią šviesą skleidė palanges nutūpę žvakelės. Taip jau tapo įprasta minėti šią dieną, nes ir tuomet žmonių, susirinkusių prie Parlamento ir televizijos bokšto, kūnus ir sielas šildė ugnis. Šiandien ši šviesa ir šiluma reikalinga kaip niekad.

Tuometinio Kašonių kolūkio pirmininkas Kęstutis Navickas buvo vienas tų vadovų, kuris tautos laisvės siekį palaikė be išlygų: „Atrodė, kad ta santvarka amžina. Tačiau jau buvo užaugusi karta, kuri mąstė kitaip, kuri siekė Laisvės. Ir tai kilo iš tautos vidaus, išsiliejo kaip galinga banga, kurios nesustabdysi…“. Sausio 13-oji, K. Navicko manymu, tai ne tik kritusių už Tėvynės laisvę žmonių prisiminimas, tai – Pergalės diena, nes būtent tada maža tauta, sukilusi prieš didžiulę imperiją, nugalėjo ją taikiai, melsdamasi, dainuodama ir kūnais užstodama kelią tankams. Tokia didinga pergalė turėtų būti įamžinama ne tik minėjimais, ne tik neužmirštuolių žiedeliais, bet ir paminklu, kuris išliktų ateities kartoms.

K. Navicko mintims pritarė ir seniūnas Algis Bartusevičius, kartu su tuometiniu Kašonių mokyklos direktoriumi Stanislovu Šulskiu ir keliais bendraminčiais įkūręs sąjūdiečių kuopelę ir jai vadovavęs. Jo manymu, kova už Laisvę dar nebaigta, kol neateis ta diena, kai tapsime laimingais savo šalies piliečiais, tvirtai tikinčiais jos ateitimi.

Pasak S. Šulskio, iš atminties išsitrina daug to metų įvykių, bet neįmanoma pamiršti Vilnių apgobusios atmosferos, kai buvo laidojami Laisvės gynėjai: „Mieste tvyrojo skausmas, liūdesys ir slegianti tyla. Tų tądien apėmusių jausmų pamiršti niekada nepavyks“. Tomis dienomis ne tik Vilniuje buvusius žmones, bet ir beveik visą tautą buvo apėmusi vienybės, susikaupimo, tylaus ryžto dvasia, neleidusi pasitraukti nuo kareivių ginklų, pasiduoti provokacijoms ir kurstymams.

Kur visa tai šiandien, klausia aktyvi Sąjūdžio dalyvė, TS – LKD Prienų skyriaus pirmininkė Ona Vilčiauskienė. Jos balsas, pasakojant įspūdžius iš 1991-ųjų metų, vis drebėjo ir trūkinėjo, ašaros ėmė riedėti skruostais ir kitų, kuriuos irgi aplankė skausmingi ir baisūs prisiminimai. Laisvę gynėme visi, sako O. Vilčiauskienė, partijos nariai ir katalikai, lietuviai, rusai ir lenkai, buvome vienos valstybės piliečiai, tokiais turėjome ir likti. Ir žuvusiuosius laidojome, juos apraudojome visi, tyloje lydėdami jų karstus, tikėdami, jog ši auka – ateities labui. Ta ateitis – tai šiandiena, kupina įtarumo, susiskaldymo, neapykantos vienas kitam, bėgimo iš Tėvynės. Tačiau, pasak O. Vilčiauskienės, turime tikėti, jog tai laikina, jog ir šie įvykiai bus skaudi, bet reikalinga pamoka, kad atsigręžtume į tai, kas iš tiesų svarbu.

cheap windows 7 software download

O vis dėlto, sako jiezniečiai, sausio 13-ąją turime ne tik liūdėti, bet ir švęsti tautos pergalę. Idėja ją įamžinti parku rado atgarsį ir, regis, bus įgyvendinta, nes šio krašto žmonės vertina savo krašto praeitį ir moka ją tausoti.

765qwerty765

Taip pat skaitykite

1 komentaras

  1. Arčiau

    Labai gražu nepamiršti atminties apie Lietuvos istoriją. O ar žinote, kad PRIENŲ RAJONE nustatytas VISŲ LAIKŲ genialiausio lietuvio kapas..?
    Apie tai yra Internete, paskutinėje žinutėje Yahoo Group Telepatija. (Atsidarius spausti conversations… Dabar naujai tos Yahoo grupės veikia)