Vilija Čiapaitė
Birštonas kaskart stebina ne tik renginių įvairove, bet ir parodų ciklo nenuilstamumu. Šį kartą Kurhauze eksponuojama Antano Obcarsko tapybos paroda, kuri nukelia į burlaivių, peizažų, išgyvenimų, kūrybinių minčių pasaulį. Gal kiek išskirtiniau galiu pasidžiaugti menininko darbais, kuriuose vaizduojami burlaiviai, tarsi menininko požiūrio vizitinė kortelė.
Žvelgdamas į laivus matai ryškias bures, kurios it persisunkusios besileidžiančios saulės atšvaitais, vedančios į mistikos pasaulį, kuriame reikia ieškoti to, kas sumaniai paslėpta. Kitur gi pasijunti it jūreivis, ieškantis saugaus uosto, kur lauktų ramybė. Dar kitur rūke it vaiduoklis burlaivis ieško to, kas neįprasta, kas priverčia įtempti akis, klausą ir pajusti visišką štilių, nuo kurio subliūkšta burės ir veidus nusėja tiršto rūko drėgmė.
Beje, marinistinis peizažas yra atskiras tapybos žanras, išskirtinai vaizduojantis jūrą. Tokie paveikslai atskleidžia vandens stichijos galią, nuotaikas, permainingumą. Tad atidžiai stebėdamas A. Obcarsko darbus gali pajusti ne tik jūros, bet ir paties menininko nuotaikas, stebėti burlaivių šokį.
Pats dailininkas prisipažino, jog jo gyvenimas susijęs su burlaiviais, kuriuos be galo mėgsta buriuoti. Gal dėl to, visų pirma, jo duoklė atiduodama šiems nuostabiems burlaiviams ir jūrai, be kurios šie beverčiai, ir jį lydi gyvenimo keliu.
Indijos motyvas sugulė, kai menininkas savo prisiminimus perkėlė ant drobės. Ciberžolės kvapas tarsi jaučiamas kiekviename potėpyje. Indijoje tvyrantys kvapai, spalvos, užslėpti potyriai – tai atvaizdas, kuris traukte traukia pajusti, prisiliesti, pamatyti už spalvų uždangos. Tai tarsi pasakojimas po kelionės Indijoje…
Medžiai, tarsi subridę į vandens telkinius, iš tolo kviečiantys kartu pajusti vandens gaivą… Gali pamatyti miglotą skraistę, kuria bandoma paslėpti tylų buvimą ir meditaciją…
Taurės, kuriose sudėtos visos menininko mintys, galia, pojūčiai ir gilus požiūris į paties gyvenimo peripetijas, nukelia į dirbtuves, kur vyrauja kūrybinių mūzų dvasia. Čia menininkas kuria, čia išgyvena, čia atiduoda dvasinius potyrius drobei, kuriose mes, žiūrovai, bandome išnarstyti, įsijausti, įžvelgti tai, ką norėjo mums parodyti ranka, laikiusi teptuką.
Apie autorių
Antanas Obcarskas gimė Zapyškyje (Kauno r.). mokytojų šeimoje. Vėliau su tėvais persikėlė gyventi į Garliavą, kur baigė vidurinės mokyklos aštuonias klases. Mokslus tęsė Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikume (dabar Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultetas), o po to įstojo į LTSR valstybinį dailės institutą Vilniuje (dabar VDA). Po dailės studijų buvo paskirtas dirbti dėstytoju Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikume. Nuo 1982 m. pradėjo dalyvauti dailės parodose. Kurį laiką dirbo pedagoginį darbą tame pačiame technikume, o vėliau pasirinko laisvo dailininko kelią. Dar vėliau buvo priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą, buvo LDS jaunųjų dailininkų susivienijimo Kauno skyriaus pirmininkas, daugelį metų yra LDS Kauno skyriaus tarybos narys, LDS Kauno skyriaus tapytojų sekcijos pirmininkas, LDS tarybos, dailininkų grupės „Angis“, Vokietijos menininkų sąjungos „Focus Europa“ narys. Dabar dirba dailės mokytoju Kauno A. Martinaičio dailės mokykloje.
Apie menininko kūrybą
Antanas Obcarskas – Kauno tapytojas. Jo kūryba vienaip ar kitaip sukasi apie šį miestą. Tapydamas jis mėgaujasi ekspresionistiniu gestu, kurio skonį gerai pažino prieškario Kauno tapytojai. Schematiškos, rūsčios, minimalistinės jo drobės ir gestiška maniera sukurtos kompozicijos kartais primena XX a. pradžios lietuvių dailės grandų diskusijas apie racionalumą ir jausmą, intuityvią ir apibendrintą formą tapyboje. Ir dar – Obcarskas kelia vandens lygį Nemune, maitina upės žuveles, konservuoja ir veža Kauno orą svetur („Oras iš Kauno“, 2002)… Šie žaismingi, pokšto ir socialinių, ekologinių poteksčių įgyjantys veiksmai perša, regis, tiksliausią šio menininko veiklos apibūdinimą. Tai menininkas, kvėpuojantis Kauno oru.
