Alytus – Birštonas valtimi: 77 km nuotykių Nemuno kilpose

Gelbėkit vaikus

Apie ilgiausią Lietuvos upę Nemuną, atrodo, žinome viską. Nuo mažų dienų buvome išmokyti jam jausti pagarbą. Nemunas ir apdainuotas, ir ištyrinėtas, netgi legendomis apipintas. Viena įdomiausių šios upės atkarpų driekiasi nuo Alytaus iki Birštono, kur lyg gyvate susiraičiusiose kilpose upė atskleidžia visą savo grožį ir charakterį. Nors šių dienų upių keliauninkas paprastai nuomojasi baidarę, IT specialistas Tomas Šatas iš Vilniaus ir skulptorius Robertas Ožalinskas iš Daugų nusprendė kitaip. Nemuno kilpas jie ryžosi įveikti medine valtimi.

Tokiai iš pažiūros paprastai iškylai tinkamai pasiruošti, pasirodo, yra nelengva. Išnagrinėję enciklopedinę informaciją apie Nemuno srovės greitį, gylius ir pakeliui lankytinas vietas, apskaičiavę, kad kelionė turėtų trukti  apie dvidešimt valandų, keliauninkai pradėjo pažintį su Nemunu vieną šios vasaros savaitgalį, 4 val. ryto.

Ramios ir lėtokos upės stereotipas sugriuvo jau po kelių minučių, kai, lengvai irkluojama, valtis auštant prašvilpė po naujuoju Alytaus tiltu 8km/h greičiu (tai beveik maksimalus lengvai pakrautos irklinės valties greitis ramiame vandenyje). Apie Nemuno rėvas, kurios netgi turi vardus, savo knygoje „Nemune, Nemunėli“ rašė profesorius Česlovas Kudaba. Keliautojus guodė mintis, kad pati pavojingiausia rėva, vadinama Velnio tiltu, kur suduždavo maždaug vienas iš šešių laivelių, jau nurimusi Kauno marių dugne, tačiau šiek tiek neramino rėvos, esančios arčiau Alytaus, tose vietose, kur po Kauno hidroelektrinės statybų vandens lygis nebuvo pakilęs. Medinė irklinė valtis nėra guminė, tad plaukiant iki 10 km/h greičiu trenkimasis į akmenį galėtų visą avantiūrą užbaigti, todėl teko atidžiai dairytis, sekti gylį ir vairuoti tarp akmenų, kurių ties Rumbonimis paviršiuje yra ne vienas. Neveltui viena iš Rumbonių pavadinimo versijų teigia, kad Nemuno rėvos senovėje buvo vadinamos rumbėmis.

Echolotas čia rodo sumažėjusį gylį, srovė sustiprėja, akmenys visiškai paviršiuje, tikras slalomas ir… smūgis. Pasirodo,  irklas atsitrenkė į didelį povandeninį akmenį. Tai pamokėlė, kad vertėtų dar atidžiau sekti gylį, bandyti plaukti pagrindine vaga ir nesistengti laikytis arčiau vieno ar kito kranto. Sekti gylį ir srovės pobūdį verta ir dėl to, kad gali pasitaikyti ir dirbtinių kliuvinių, pvz., įmestų metalo konstrukcijų ar stambių medžių kamienų. Šie kliuviniai kartu yra ir spąstai vietų neišmanantiems žvejams. Savaime suprantama, kad Nemunui keliauninkai paaukojo krūvą „tvisterių“ ir kelis „voblerius“. Neišmanant vietų, velkiauti Nemune nebuvo pats išmintingiausias sprendimas, nes žvejybos įrankiui užkliuvus už kliūties ir bandant irtis prieš srovę norint jį atkabinti, reikia gerokai paprakaituoti, o atkabinti įstrigusį į povandeninį rąstą kablį nėra lengva. Paprasčiau ir mažiau energijos buvo iššvaistyta tais atvejais, kai aštrūs akmenys valą tiesiog nupjovė.

Taigi šalin meškeres, ir plaukiame toliau. Čia pat Punios kilpa ir Nemuno kilpų regioninis parkas, kuris neskubančiam turistui gali pasiūlyti ne vieną lankytiną vietą pakrantėje. Tai ir šaltiniai, ir ąžuolynas, ir Punios bei kiti piliakalniai, skulptūrų ekspozicija. Įspūdingiausiai plaukiant Nemunu, žinoma, atrodo atodangos, nes piliakalniai dažniausiai yra apaugę medžiais. Prie Siponių, staigiame Nemuno posūkyje, Punios kilpos pabaigoje randame vieną įspūdingiausių – Siponių – atodangą su didžiulėmis  pušimis, nuvirtusiomis nuo aukštų šlaitų. Užsižiopsojus į atodangą – kibimas. Ir starkis pasveikina atlenktu kabliuku bei ant jo užmautais dviem stambokais žvynais. Vis geriau negu eilinį kartą padovanoti „tvisterį“ rąstui-skenduoliui. Jau nuplaukta beveik trisdešimt kilometrų, o atstumas nuo Alytaus beveik nepadidėjo. Ką visa tai reiškia? Neveltui senovėje keliautojai juokaudavo, kad plaukiant Nemuno kilpomis visą dieną ir sustojus nakvynei, žarijų laužui įkurti galima tiesiog parsinešti iš vakarykštės laužavietės… Mat nuplaukus dvidešimt ar daugiau kilometrų Nemuno kilpomis sugrįžtama beveik į tą pačią vietą, vos nuo vieno iki keturių kilometrų į šalį.

Įplaukus į Balbieriškio kilpą, gerokai įdienoja, pakyla vėjas, upės sūkurius paslepia bangelės, kažkur nuskrenda visus 30 su viršum kilometrų priekyje plaukusi ir valčiai kelią rodžiusi gulbių porelė. Debesys sklaidosi, tačiau vėjas vis stiprėja ir, artėjant prie Balbieriškio, kyla priešinis. Bangos darosi vis didesnės ir iš bangelių tampa bangomis. Laimė, kad tokių akmenų, kaip prie Rumbonių, jau pasitaiko vis rečiau. Greitis krenta iki 3-4 km/h. Keliautojai pasiekia simbolinę pusiaukelę – 40 km ribą. Keletas krante tupinčių žvejų palydi keistu žvilgsniu. Prisišvartavus įlankėlėje netoli Balbieriškio, ateina metas pasistiprinti, šiek tiek atitiesti sustingusias kojas. Verta paminėti, kad Nemuno pakrantėje pririšti valtelę nėra lengva, nes artimiausi medžiai gali būti tik ant šlaito, tad tenka tenkintis jų apdžiūvusiomis šaknimis ir tikėtis, kad jos bus stipresnės negu srovė ir vėjas.

Papietavus kelionė tęsiasi, iš už debesų išlenda saulė, giedrėja dangus, už poros kilometrų jau bus galima sveikintis su nuo Balbieriškio atodangos apžvalgos aikštelės mojuojančiais Nemuno grožio mėgėjais, bet neskubėkime… Plaukimas viduriu upės šioje vietoje buvo klaida. Vos išplaukus iš įlankėlės, priešinis vėjas visiškai sustabdė valtį, o bangos, viršijančios pusės metro aukštį, ėmėsi talžyti jos nosį. Staiga keli vėjo gūsiai ir nežinia iš kur atsiradusios didžiulės bangos bloškia valtį atgal (panašu, kad tokios klastingos bangos kyla staigiai sumažėjus upės gyliui). Pučiant labai stipriam priešiniam vėjui, didžiulių bangų blaškomi, su nauju Nemuno veidu susipažinę ir naują pamoką (neplauk upės viduriu!) išmokę valtininkai nusikapsto iki kranto. Paskutiniai kilometrai iki Balbieriškio tapo tikra irklavimo treniruote – valtį blaškė vėjas ir bangos (tiesa, jau mažesnės nei upės viduryje), o kur dar priekrantėje išvirtę medžiai, į kuriuos nesinorėjo atsitrenkti. Vienintelis privalumas, kad greitis jau buvo nukritęs iki 1 km/h, todėl ir Balbieriškio rėvos nereikėjo bijoti.

Už Balbieriškio atodangos Nemunas suka į dešinę, bangos nurimsta, nes vėją užstoja aukštas kairysis šlaitas. Upė visiškai keičia charakterį, tampa nuspėjamo gylio, aprimsta, beveik nebelieka didelių sūkurių ir verpetų. Atsiranda ir plūdurai, žymintys vagą. Dabar jau atrodo, kad belieka tik ilsėtis. Kokį dar naują veidą Nemunas begalėtų parodyti? Pakeliui keliautojai sutinka nuo Prienų atplaukiantį turistinį plaustą su keleiviais, klausiančiais, kur galėtų pasistatyti palapines. Gavę atsakymą, kad valtis atplaukė 50 km nuo pat Alytaus, nusistebėjo.

Kelionė tęsiasi pro Škėvonių atodangą. Ji įspūdinga, tik čia jos šlaitą puošia ne išgriuvusios pušys, o nežinia iš kur atsiradusios šiukšlės. Praplaukę senąjį, praeityje garsų popieriaus fabriką, netrukus horizonte pamatome Prienų tiltą, iš apačios atrodantį išties įspūdingai. Toliau seka paukščių sala su ištisomis kolonijomis įvairiausiais garsais klykiančių vandens paukščių. Jau netoli ir Birštonas, tik… STOP. Gylis 40… 20 cm, ir valtis pačiame upės viduryje įstringa seklumoje. Tenka daugiau kaip 20 metrų irklais stumtis link kranto. Neapdairiai plaukiant didele valtimi ar kateriu ir laiku nepastebėjus tokios seklumos, galima prisivirti košės. Birštono kurortas nuo Nemuno atrodo itin patraukliai. Gaila, kad čia sustoti netenka, nes saulė jau baigia leistis, o numatyta kelionės pabaiga dar už vieno Nemuno posūkio į kairę, prie Verknės žiočių. Už Birštono Nemunas dar kartą parodo savo charakterį, tampa ramus, gyliai čia jau viršija 4 metrus – tai Kauno marių pradžia. Per visus daugiau kaip septyniasdešimt kilometrų šiose vietose tenka sutikti daugiausiai žvejų, mat duobėse, viršijančiose ir šešių metrų gylį, tūno nemaži šamai – vasaros pradžioje, pasak vieno žvejo, visas Kaunas ir pusė Vilniaus, palikę žmonas ir šeimas, pametę galvas, čia susirenka tikėdamiesi suvilioti bent vieną ūsuotąjį.

Visą dieną bandžiusi keliautojų kantrybę, valties tvirtumą ir sugebejimus valdyti irklus, pačioje kelionės pabaigoje prie Verknės žiočių upė apdovanoja saulėlydžio, paskutinės atodangos ir miškų atspindžiais lygiame kaip stiklas vandens paviršiuje. Švarus upės kilpose snaudžiančių miškų oras, besikeičiantys Nemuno charakteriai, nepakartojamos atodangos, piliakalniai ir net šiek tiek adrenalino yra tai, ką gali padovanoti Lietuvos upių tėvas pasroviui besileidžiantiems turistams.

Statistikos mėgėjams: nuplauktas atstumas – 77,15 km, judėjimo trukmė – 16 val. 36 min., bendras vidutinis greitis – 4,3 km/h, didžiausias greitis – 10 km/h.

Neformalus kultūros klubas „KITAIP“

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti