•  

     

     

     

     

Akiniai

IMG_3518

Kai gimiau ir savo klyksmu apskelbiau, kad dar vienas žmogutis atėjo į šią žemę, nežinojau, kad teks pereiti kryžkeles, dumblynus, pelkes. Nežinau nuo kada, bet kiek pamenu, vaikystėje buvau žvaira. Jei esi žvairas, tai ir turi savo „kličką” – Žvairė. Oi kaip skaudu buvo! Niekaip negalėjau priprasti prie pravardės, tad kiekvienąkart ją išgirdusi verkdavau. Viena akimi beveik nieko nemačiau, tačiau ir kita, jei žiūrėdavau į kairę, regėdavau dešinę. Tėvai mane pradėjo vedžioti pas okulistą – akių gydytoją. Vežiojo į tuometinį Kapsuką. Išrašė akinius, o tad air prisidėjo kita pravardė – Keturakė. „Na jau ne, nebūsiu su dviem pravardėm”, – tariau sau ir akinius įkišau į kieme stovinčių gražiai sueiliuotų plytų plyšį. Kurį laiką nesirodžiau tėvams, bet šie pastebėję savo atžalą be akinių, tuoj pat puolė jų ieškoti. O aš skėsčiojau rankomis, sakiau, kad nepamenu kur juos padėjau.

Taigi po keleto dienų užsakė kitus akinius. Gerai būtų buvę, kad kad jų rėmeliai būtų tokie kaip dabar, gražūs, tačiau anuomet jie buvo stori ir visiškai neišvaizdūs. Po keleto dienų vėl mano akiniai nukeliavo į „slėptuvę”. Įė kartą tėvams sakiau, kad pasilenkus šie įkrito šulinin, kuris buvo gana gilus. Gavau pylos, ir vėl buvo užsakyti akiniai. Šį kartą buvau sekama ne tik tėvų, bet ir brolio bei seserų. Akiniai šį kartą buvo su užriestom ausytėm, kad pasilenkus vėl nenugarmetų šulinin. Juos teko nešioti ilgiau, o kartu ir naują pravardę. Tačiau nutaikiusi momenta, vėl juos sugrūdau į tarp plytų esantį plyšį. Trečią kartą išsisukinėti teko ilgokai, o ir užpakalis nukentėjo, tačiau likau su viena pravarde – Žvairė. Toks žaidimas „Akiniai, plytos, akiniai” tęsėsi ilgokai. Nežinau kiek tuomet tų akinių užsakinėjo, bet ar nuo jų, ar nuo pratimų, kuriuos dariau gydytojos pamokyta, žvairumas išnyko..

Gerokai vėliau, kuomet plytas reikėjo panaudoti pagal paskirtį, mūrininkai atrado visa akinių arsenalą. Atnešusi sterblėje ir sudėjusi ant stalo, mama klausiamai žvelgė į mane, o aš mirksėdama pradėjau it ožka mekenti:„Na… aš… mane… pravardžiuodavo, o aš ir taip turiu pravardę… Juk man dabar nereikia akinių…” mama, mostelėjusi ranka tepasakė: „O kiek jie kainavo, ar susimąstei?

Ir tikrai, dabar galvoju, kad vis tik gražaus pinigėlio buvo paklota už akinius, kurių beveik nenešiojau, tačiau save teisinu, kad turbūt man jų ir nereikėjo…

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus viešai rodomas. * Būtini įvesti laukeliai pažymėti