Neišpasakytai svarbus visais laikais buvo kaimo žmogaus ryšys su sava žeme. Žemė buvo visų istorinių epochų klausimų klausimas, problemų problema, sprendimų sprendimas. Ji kaimo žmogų maitino, jo dvasią palaikė, jam optimizmą sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis suteikdavo. Literatūros istorijos tyrinėtojas R. Pakalniškis yra pastebėjęs ir atkreipęs dėmesį į šiuos didžiojo tautos žmogaus ir poeto Justino Marcinkevičiaus prisiminimus: „Atrodo mokėjau ir mėgau bendrauti su žeme, t.y. dirbti, dažnai sapnuoju pavasarinę orę, girdžiu ir jaučiu, kaip nugalėdama pasipriešinimą žagrė eina į žemę, užuodžiu, kaip kvepia arklių prakaitas ir šviežias pienas… O vakare visą kūną užvaldo saldus nuovargis – niekada vėliau neteko taip saldžiai pavargti“ (R. Pakalniškis. Justinas Marcinkevičius, V., 1964, l.16). Literatūrologas yra akcentavęs poeto vertybinę nuostatą: „Prie nieko mes taip nesiveržėme, kaip prie žagrės ir dalgio. Šitie nesudėtingi žemės ūkio padargai buvo vyriškumo ir apskritai žmogaus vertės matas“ (Ten pat, l.17). Poetas, vyriausias sūnus, visuomet buvo svarbus savo triūsu visai šeimui,o ypatingas užvadėlis sunkiuose žemės ūkio darbuose tėvui.
Šliaužiantis kolektyvizacijos kirminas. 1950 m.
Nuo 1949 m. J. Marcinkevičius studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. 1949 m. pagal stalinines instrukcijas Lietuvos kolaborantai-bolševikai pradėjo vykdyti prievartinę kolektyvizaciją. Kaimuose buvo organizuojami susirinkimai, labai dažnai susirinkusieji buvo uždaromi susirinkimo patalpose net nakčiai, kol nepasirašys stojimo į kolūkį pareiškimo, neatiduos tariamam kolektyviniam ūkiui savo žemės, arklių, karvių, ūkinių pastatų ir inventoriaus. Kolektyvizacijos pradžioje kaimo žmonės, nedidelėse teritorijose suvaromi kolūkius, kolūkių pirmininkais išrinkdavo autoritetą ir ūkinę patirtį turinčius žmones, dažniausiai nepartinius. Bet pasitaikė nemažai atvejų, kada pirmininkais tapdavo tinginiai, girtuokliai, amoralūs žmonės. Visokie antosiai, českos, raulai ir barnasiai be perstojo gėrė, o išgėrę pasiėmę šautuvus priekabiavo prie svetimų moterų: „Jeigu ne…- nušausiu!“ Žmonės buvo pergąsdinti dar ir dėl to, kad sklido šolochoviškieji gandai, kad pas bolševikus kolchozuose ir žmonos bus bendros… Aštriai ir principingai prieš stojimą į kolūkius pasisakė ir sankcijas taikė Lietuvos partizanai.
1950 m. tokiu būdu Važatkiemio ir Alksniakiemio žmones pradėta versti stoti į „rojaus“ kolūkius. J. Marcinkevičiaus gimtinėje kolchozas buvo pavadintas Alksniakiemio vardu. Tiesa, pirmaisiais metais bolševikams į kolūkį pavyko „paspausti“ daugiau Alksniakiemio kaimo gyventojų.
Nuosavybės praradimas
1950 m. spalio 28 dieną į laikinąją, iš lentų sukaltą Marcinkevičių trobą (dabar gi išlikusi yra pastatyta 1960 m.) įėjo kolūkio valdybos narys Petras Juodsnukis, Prienų rajono žemės ūkio skyriaus zootechnikas Kazikauskas. Jie apžiūrėjo Motiejaus Marcinkevičiaus turimą turtą ir surašytu aktu jį suvisuomenino (KAA, f.621, ap.1, b.1, 1, l.1). Iš Marcinkevičių šeimos buvo atimta: trejų metų kastruotas arklys Juodis, kluonas, 4 metrų aukščio, 12 m pločio ir 30 m ilgio. Kluonas buvo lentinis, dengtas stoginėmis skiedromis. Paimtas kolūkiui buvo ir medinis tvartas – 3x4x20 m, taip pat dengtas stoginėmis skiedromis. Kolūkiui buvo perduota kanapinis botagas, geležinė žagrė, medinės akėčios, porinis vežimas, arkliais sukama akselinė (pjovė pašarą) ir arpas (valė grūdus). Visas turtas buvo įvertintas tuometiniais 5650 rublių. Pagal nusavinimo aktus galima būtų spręsti, kad Marcinkevičių šeima buvo daugiau pasiturinti negu skurstanti, nes ne vieno kaimyno tvartai ir kluonai dar buvo dengti šiaudais (Ten pat).
Marcinkevičių šeimą 1950 m. sudarė: tėvas Motiejus Marcinkevičius, gimęs 1900 m., jo antroji žmona Antanina, Jurgio, gimusi 1917 m., vaikai iš tėvo pirmosios santuokos – Albina, 1927 m. gimimo, Janina (įrašyta Janutė – V. K.), 1934 m. gimimo, Valentas, 1936 m. gimimo. Justinas į kolūkio narius neįrašytas, nes studijavo Vilniuje. Antroje Motiejaus Marcinkevičiaus santuokoje buvo įrašyti šie vaikai: Ramonas, 1946 m. gimimo, ir Gitutis, 1950 m. gimimo (Ten pat, l.1ap.). Marcinkevičių šeimoje jokie vaikai nebuvo kažkuo išskiriami. Šeima buvo darni.
Marcinkevičių šeima neteko turėtos nuosavybės, buvo paliktas 60 arų pasodybinis sklypas. Motiejus – 35 metus, jo žmona Antanina dar daugiau metų vilko kolūkinę naštą, nors nuo 8 dešimtmečio ta našta palengvėjo.
Suvisuomenintas buvo ir kitų gyventojų turtas. Jeigu jis būtų išlikęs, dabar būtų gražiai papildęs liaudies buities muziejaus ekspozicijas Rumšiškėse: kuliamoji mašina, rogės, važeliai, arpai, kanapiniai pakinktai, balnai, plūgai, akselinės, kluonai, tvartai, pirtelės ir t.t.
Istorikas Vytautas Kuzmickas
